kečùjų kalbà, daugiausia kalbančiųjų turinti Andų čiabuvių (Pietų Amerika) kalba. Skiriama prie indėnų kalbų Andų makrošeimos. Tradicine teorija, kad kečujų ir aimarų kalbos susijusios giminystės ryšiais, vis labiau abejojama.
Paplitimas
Bolivijos (kartu su ispanų ir aimarų, kalbančiųjų 1,5 mln.) ir Peru (kartu su ispanų, kalbančiųjų daugiau kaip 4 mln.) valstybinė kalba. Dar vartojama Argentinoje, Ekvadore (daugiau kaip 2 mln.) ir kitose Andų valstybėse. Iš viso kalbančiųjų daugiau kaip 14,4 mln. (2014), dauguma jų dvikalbiai. Pietų Amerikos universitetuose, kuriuose dėstomoji kalba yra ispanų, kečujų kalbos mokoma kaip užsienio kalbos.
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 2 tarmių grupės. Pirmoji (Peru šiaurinė ir vidurinė dalis) dar skirstoma į šiaurės ir pietų, antroji (Pietų Peru, Bolivija, Argentina ir kita) – į šiaurės, vidurio ir pietų pogrupius; kai kurie kalbininkai dėl tarmių didelių skirtumų skiria 6–8 atskiras kečujų kalbas. Pirminė kečujų kalbos teritorija galėjo būti centrinė Peru dalis. Daugiausia paplito 15 ir 16 a., kai buvo pradėta vartoti kaip besiplečiančios inkų imperijos lingua franca – įvairių genčių bendravimo kalba. Kečujų kalbos struktūra agliutinacinė. Vardažodžio sistema paprasta (nėra išplėstos linksnių sistemos, skiriamas tik objekto sufiksas -ta ir temos sufiksas -qa), veiksmažodžio – labai sudėtinga. Pagrindinis žodžių tvarkos modelis – veiksnys–papildinys–veiksmažodis (SOV). Iš pradžių vartotas mazginis raštas. Nuo 16 a. lotyniškaisiais rašmenimis kečujų kalba buvo leidžiama religinės, grožinės literatūros kūrinių. 1954 lotyniškojo rašto pagrindu sukurtas kečujų raštas, 1975 oficialiai patvirtintas.
481