Kėdáinių istòrija
Manoma, kad Kėdainiai pirmą kartą paminėti 1372 Wartberge’s kronikoje kaip Gaydine. Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, 14 a. pradžioje dešiniajame Nevėžio krante buvo gyvenvietė, kairiajame krante gyventa, spėjama, dar anksčiau. Iki 15 a. vidurio Kėdainiai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. 1447 Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis Kėdainius atidavė didikui Radvilai Astikaičiui; iki 1544 buvo Radvilų nuosavybė. 1482 pirmą kartą paminėtas Kėdainių miestelis buvo gana svarbus prekybos ir amatų centras. 15 a. antroje pusėje Nevėžio kairiajame krante pastatyta mūrinė katalikų Šv. Jurgio bažnyčia, įkurta parapija. 15 a. pabaigoje miestelis prekiavo su Hanzos pirkliais. 16 a. Kėdainiai kurį laiką buvo Žemaičių seniūnijos administracinis centras. 1520 miestelyje buvo 145, 1536 – 174 namai.
Kėdainių herbas
šv. Jurgio bažnyčia (1934; Kėdainių krašto muziejus)
Kėdainių vaizdas iš rytų pusės (J. Ozemblovskio raižinys, 1835)
1544–1614 Kėdainiai priklausė didikų Kiškų giminei. Apie 1555 Kėdainiuose įkurta evangelikų reformatų parapija. 16 a. antroje pusėje susidariusi žydų bendruomenė įsteigė miestelyje smuklių ir parduotuvių. Nuo 1574 čia vykdavo Žemaitijos seimeliai. 1581 leista įrengti prieplauką. 1585 įsteigtas batsiuvių cechas. 1588 miesteliui suteikta teisė rengti tris metines muges. 1590 Jonas Kiška Kėdainiams išrūpino Magdeburgo teisę (pakartotos ir išplėstos 1637, 1648, 1650, 1729, 1762, neteko jų 1776, atkurtos 1795) ir herbą. 17 a. pradžioje sutvarkyti keliai į miestą, pastatyti nauji tiltai per Nevėžį, Smilgą, Dotnuvėlę ir Obelį. 1604 Kėdainiuose buvo 348 namai, 9 gatvės, 2 turgaus aikštės, 104 smuklės. Miestas degė 1598 ir 1600.
1614 Kėdainiai atiteko Biržų–Dubingių šakos Radviloms. Miestas tapo jų didelės valdos – Kėdainių grafystės – centru. Nuo 1627 čia leista laisvai kurtis įvairių tautybių ir tikybų žmonėms. Į Kėdainius atsikėlė amatininkų bei prekybininkų iš Olandijos ir Vokietijos, škotų reformatų, Polocko gyventojų. 1625 įsteigta evangelikų reformatų mokykla (nuo 1629 – keturklasė, nuo 1631 – gimnazija). 1629 pastatyta medinė, 1631–52 mūrinė evangelikų reformatų bažnyčios. Kėdainiai buvo evangelikų reformatų Žemaitijos distrikto centras. 1629 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (1664 perstatyta mūrinė). Jonušo Radvilos ir Boguslavo Radvilos valdymo metais Kėdainiai suklestėjo. Nuo 1643 kūrėsi nauja miesto dalis – Jonušava (turėjo savo herbą ir antspaudą). Greta įprastų savavaldžio miesto institucijų Kėdainiuose veikė decimviratas. Dvaras, išsaugojęs savo kaip siuzereno teises, kontroliavo valstybinių mokesčių rinkimą (miestelėnai galėjo apeliuoti į kunigaikštį).
Kėdainių dvaro rūmai (20 a. pradžia; Kėdainių krašto muziejus)
Kėdainių vaizdas nuo Šėtos gatvės (20 a. 1 dešimtmečio atvirukas; Kėdainių krašto muziejus)
1652 pastatyta medinė stačiatikių Prisikėlimo cerkvė ir vienuolynas, 1655 – medinė sinagoga (1784 perstatyta mūrinė). 1651 įsteigta spaustuvė, 1655 – vaistinė. 1623–71 veikė popieriaus fabrikas. Mieste buvo 10 cechų, dirbo apie 300 amatininkų. Pastatyta rotušė, Radvilų rūmai, pradėtos grįsti gatvės. 17 a. antroje pusėje mieste buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miestas labai nukentėjo 1654–60 per Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija. 1655 10 20 dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir bajorų pasirašė Kėdainių sutartį su Švedija. 1624 Kėdainiuose buvo 401, 1655 – 500 namų. 1615, 1654, 1684 miestas degė. 1704 Kėdainiuose įsikūrė karmelitai (1709 pastatytas mūrinis vienuolynas). 1713 Nevėžio dešiniajame krante įkurta katalikų parapija, 1766 pastatyta medinė Šv. Juozapo bažnyčia. Prie evangelikų liuteronų bažnyčios 1733–1867 veikė parapinė mokykla. 1779 Kėdainiuose buvo 16 amatininkų cechų.
1811–66 Kėdainiai priklausė grafams Čapskiams, 1817 neteko miesto teisių. 1824 uždaryta gimnazija, 1835 įsteigta 5 klasių bajorų mokykla, kuri 1858 pertvarkyta į 8 klasių gimnaziją (1864 uždaryta). Per 1830–1831 sukilimą Kėdainiuose įvyko K. Prozoro sukilėlių dalinio kautynės su Rusijos kariuomene. Per 1863-1864 sukilimą miestelio apylinkėse veikė B. Dluskio, A. Mackevičiaus, K. Ciškevičiaus, M. Kurnatovskio, A. Šilingo ir B. Koliškos sukilėlių būriai. 1866–86 priklausė grafui E. Totlebenui. 19 a. antroje pusėje Kėdainiai tapo valsčiaus centru. 1871 pro juos nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį pagyvėjo pramonė: pradėjo veikti kartono fabrikas (1875), odų apdirbimo įmonės (1878 ir 1894), plytinė (1880), keli malūnai, pieninė, karietų ir pianinų dirbtuvės. 19 a. pabaigoje miestelyje buvo 50 dirbtuvių, 140 parduotuvių, dirbo 284 amatininkai. 1888 įsteigta ligoninė. 1904 atidaryta žydų mokykla. 1811 Kėdainiuose buvo 336, 1897 – 674 namai.
Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštė po 1914 gaisro (Kėdainių krašto muziejus)
Miestas nukentėjo per marą (1709–10), Šiaurės karą (1700–21), per 1807 choleros epidemiją mirė apie 400 gyventojų. Kėdainiai degė 1774, 1776, 1781, 1784, 1851, 1887, 1908, 1914, 1915.
Kėdainių dvaro rūmų griuvėsiai (1944; Kėdainių krašto muziejus)
1915–50 Kėdainiai – apskrities centras, 1919 gavo miesto teises. Per Nepriklausomybės karą 1919 02 07–10 prie Kėdainių vyko Kėdainių kautynės. 20 a. 3–4 dešimtmetyje miestas plėtėsi: pastatyta apskrities ligoninė, bankas, veikė odų dirbtuvė, du malūnai, elektrinė (1922), spaustuvė, pieninė, kelios lentpjūvės, daržovių ir vaisių apdorojimo įmonė (1939), apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių; per Kėdainius nutiestas Kauno–Panevėžio plentas (1937). Kėdainiuose buvo Lietuvos kariuomenės įgula, veikė Lietuvos šaulių sąjungos kuopa. 1920 pradėjo veikti biblioteka, 1921 įsteigtas Kėdainių kraštotyros muziejus. 1923–27 veikė mokytojų seminarija, 1927–45 – Kėdainių aukštesnioji kultūrtechnikos ir geodezijos mokykla. Buvo leidžiami laikraščiai Kėdainių garsas, Kėdainių žinios, Kregždutė. 1928 atidengtas Žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės paminklas (1940 nuniokotas, 1989 atstatytas).
1941 08 28 nacių okupacinės administracijos įsakymu Kėdainiuose nužudyti 2076 gyventojai, daugiausia žydai. 1944 traukdamasi vokiečių kariuomenė susprogdino Eduardo Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę, banką, tiltus.
Kėdainių miesto vaizdas nuo evangelikų reformatų bažnyčios stogo (20 a. 6 dešimtmetis; Kėdainių krašto muziejus)
Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Vyčio, Jungtinės Kęstučio, Prisikėlimo apygardų partizanai. Sovietų valdžia 1940–41 ir 1944–53 ištrėmė 85 Kėdainių gyventojus. Nuo 1950 miestas – rajono centras. 20 a. 6–7 dešimtmetyje plėtota pramonė: 1958 pradėjo veikti elektros aparatūros gamykla, 1962 – chemijos kombinatas, 1965 – metalo konstrukcijų gamykla, 1971 – biochemijos gamykla, cukraus fabrikas. Prie Kėdainių įrengtas karinis aerodromas, mieste buvo didelė SSRS karinė įgula. 1988 08 05 Kėdainiuose susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, 09 15 miesto stadione įvyko mitingas. 1989 04 08 Kėdainiuose atkurta Lietuvos ūkininkų sąjunga. 1989 07 28 į miesto oro uostą atgabenti 115 Sibiro tremtinių palaikai. 1991 patvirtintas Kėdainių herbas.
1958 potvynis Kėdainiuose (Kėdainių krašto muziejus)
1520 buvo apie 870–1015, 1536 apie 1050–1220, 1604 apie 2000–2300, 1655 apie 3500–4000, 1796 – 2157, 1833 – 2597, 1873 – 3500, 1897 – 6113, 1923 – 7415, 1939 – 8600, 1959 – 10 580, 1970 – 19 800, 1979 – 27 900, 1989 – 33 800, 2001 – 32 000, 2011 – 26 600, 2021 – 23 461 gyventojas.
Didžioji gatvė (20 a. 3–4 dešimtmetis; Kėdainių krašto muziejus)
P: Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai t. 3 Vilnius 1991; L: A. Miškinis Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai Vilnius 2004.
412