Kėdáinių kautỹnės (1919 02 08–10), vienos pirmųjų per Nepriklausomybės karą Lietuvos kariuomenės kautynių su į Lietuvą įsiveržusia Sovietų Rusijos kariuomene. Sovietų Rusijos kariuomenės vadovybė planavo puolimu iš pietų (per Alytų) ir šiaurės (per Kėdainius) apsupti ir užimti Kauną.
Priešo grupuotė (900–1000 karių su kulkosvaidžiais, artilerija) 1919 01 užėmė Šėtą, artėjo prie Kėdainių, kuriuos gynė Panevėžio srities ir Kėdainių srities apsaugos daliniai (apie 200 savanorių). 02 pradžioje į rytus nuo Kėdainių prasidėjo Lietuvos kariuomenės sargybų susidūrimai su priešo žvalgais. 02 04 Sovietų Rusijos kariuomenės daliniai puolė lietuvių savanorių sargybas Koliupės kaime (2,5 km nuo Kėdainių), 02 07 – Kapliuose ir Šilainėliuose, 02 08 – lietuvių kariuomenės užtvarą Koliupėje ir ėmė artėti prie Kėdainių. Priešo puolimą sustabdė vien šautuvais ginkluoti Panevėžio srities apsaugos būrio savanoriai, vadovaujami karininkų Juozo Mikoliūno ir Kazio Dragunavičiaus. Perėjusius į puolimą lietuvių karius parėmė vokiečių artilerijos baterija. Priešo dalinių puolimą iš pietų Eigulių kaimo ir Paobelio dvaro kryptimis sustabdė Juozo Šarausko vadovaujamas Kėdainių srities apsaugos būrys. Būrininko P. Lukšio būrys Sovietų Rusijos kariuomenės dalinius prie Eigulių kaimo puolė iš užnugario.
Kėdainių kautynės
Kautynės truko visą dieną. Priešas iš artilerijos apšaudė Kėdainius. Naktį kautynės nutrūko, Sovietų Rusijos kariuomenės daliniai ėmė trauktis Šėtos link. Lietuviams padėti iš Kauno atvyko saksų savanorių kuopa su kulkosvaidžiais ir artilerija, buvo parengtas bendro puolimo planas.
Povilas Lukšys (atvirukas, 1924; Rokiškio krašto muziejus)
02 09 rytą žvalgydamas priešą prie Taučiūnų žuvo P. Lukšys (pirmasis fronte žuvęs Lietuvos kariuomenės savanoris). Kai 02 09 Lietuvos kariuomenė stiprų smūgį sudavė Sovietų Rusijos kariuomenės dešiniajam sparnui (paėmė belaisvių), ji pasitraukė į Šėtą. 02 10 pagal kartu su vokiečiais parengtą planą apie 80 lietuvių savanorių ir 20 vokiečių pėstininkų su 3 kulkosvaidžiais ir 2 artilerijos pabūklais 3 voromis puolė Šėtą iš vakarų, šiaurės vakarų ir pietų. Neatlaikę lietuvių spaudimo, vokiečių kulkosvaidžių ir artilerijos ugnies priešo daliniai pasitraukė į Bukonis. Per Kėdainių kautynes žuvo, buvo sužeista, pateko į nelaisvę daug priešo karių, lietuviams atiteko karo grobis: keliasdešimt šautuvų, daug šovinių, granatų, amunicijos. Kautynėse žuvo 40 lietuvių karių. Iniciatyvą šiame fronto ruože perėmė Lietuvos kariuomenė. Po Kėdainių kautynių ir Alytaus kautynių žlugo Sovietų Rusijos karinės vadovybės planai užimti Kauną.