Kėdainių sutartis

Kėdainių sutarties pirmasis puslapis (1655)

Kėdáinių sutarts, Kėdáinių ùnija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir bajorų dalies 1655 10 20 Kėdainiuose pasirašyta sutartis su Švedijos atstovais. Sudaryta per Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Šiaurės karas (1655–1660) bei Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą (1654–67). Sutarties pasirašymo išvakarėse Švedijos karaliui Karoliui X Gustavui buvo pasidavusi Didžioji Lenkija, taip pat ir jos samdytoji kariuomenė. Dalis Švedijos kariuomenės, iš Livonijos užėmusi Daugpilį, priartėjo prie Lietuvos. Dėl nuolatinių nesutarimų su Abiejų Tautų Respublikos valdovu Jonu Kazimieru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila negalėjo suorganizuoti stipraus pasipriešinimo Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus ir kazokų kariuomenei (pastaroji 1655 08 08 užėmė Vilnių, 08 16 – Kauną). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė kariuomenės diduma, vadovaujama J. Radvilos, pasitraukė prie Kėdainių.

Rusijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus, Jonušas ir jo pusbrolis Boguslavas Radvila bei Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius raštu Švedijos karaliaus generaliniam vietininkui Livonijoje ir Ingrijoje grafui M. G. De la Gardie pranešė, kad sutinka pasiduoti Švedijai. Prie Kėdainių įkurtoje stovykloje J. Radvila ir jo bendražygiai 08 17 pasirašė Švedijos karaliaus globon pasidavimo aktą, išdėstydami savo sąlygas. Po ilgų derybų 10 20 buvo pasirašyta sutartis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė vardu pasirašė J. Radvila su didikais ir bajorais (1134 signatarai, tarp jų kelios moterys); iš žymesnių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė senatoriai: Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, Vilniaus vyskupo J. Tiškevičiaus įgaliotinis Vilniaus kapitulos kanauninkas J. Bialozoras, Žemaitijos kaštelionas Eustachijus Kierdejus (Kirdiejus), Tartu – Mikalojus Korffas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė didysis raštininkas Jonas Mikalojus Stankevičius. Švedijos vardu pasirašė M. G. De la Gardie ir Estijos gubernatorius Bengtas Skytte.

Jonušas Radvila (Joanneso Meyssenso vario raižinys, apie 1670, pagal G. D. Schulzo portretą; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Šia sutartimi buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija. Atsisakyta paklusnumo Jonui Kazimierui, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Švedijos karalius. Lietuvoje palikta senoji tvarka, luominės ir religinės laisvės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė didikai ir bajorai tikėjosi, kad Švedija padės apsaugoti Lietuvos politinius ir bajorijos luominius interesus, suteiks paramą karui su Rusija. Kėdainių sutartis galiojo Švedijos kariuomenės užimtoje Lietuvos teritorijoje: Žemaitijoje, Breslaujos, Ukmergės, Upytės apskrityse, dalyje Kauno ir Trakų apskričių.

Švedijos karaliui ir okupacinei valdžiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė interesai nerūpėjo, karalius sutarties net nepatvirtino. Švedams Kėdainių sutarties reikėjo kaip priemonės taikiai įsitvirtinti Lietuvos žemėse ir tiekti iš jų maistą kariuomenei, žygiuojančiai į Lenkiją. Švedų kariuomenė tiek iki sutarties, tiek po jos Lietuvoje elgėsi kaip užkariautame krašte. Aukščiausia valdžia priklausė Švedijos administratoriams, dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė atstovai, pasirašę Kėdainių sutartį, tapo ja nepatenkinti, kai kurie atsimetė. 1655 12 mirė J. Radvila. Per 1656 pavasario lietuvių sukilimą prieš švedus juos išvijus, Kėdainių sutartis buvo nutraukta.

B. Dundulis Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius 1977; A. Šapoka Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais Vilnius 1990.

2808