kėd, karkasinės konstrukcijos sėdimasis baldas. Sudaryta iš pasostės, atkaltės, kojų, kartais – pakojų. Dažniausiai būna be ranktūrių, tuo skiriasi nuo krėslo, sosto. Būna kieta, pusminkštė, minkšta, vientisa arba suglaudžiama. Kieta ir be atkaltės kėdė dar vadinama taburete, minkšta ir be atkaltės – pufu. Pagal technologiją skiriamos stališkosios, lenktosios, lenktosios klijuotosios, pintosios, formuotosios (plastikinės), mišriosios kėdės.
kėdė: a – senovės Egipto, b – renesansinė, c – barokinė, d – M. Breuerio (20 a. 3 dešimtmetis)
Istorinė apžvalga
Pirmosios sukonstruotos kėdės – tvirtõs karkasinės konstrukcijos, su pintomis šiaudinėmis sėdynėmis kėdės ir trikojės taburetės – rastos senovės Egipto faraonų kapuose (2200 prieš Kristų). Kėdės t. p. gamintos Mesopotamijoje, Egėjo jūros baseino šalyse. Senovės Graikijoje gaminta įvairaus dydžio ir formos kėdės. Dažniausiai jos buvo medinės, ištobulintų konstrukcijų, sutvirtintos krumpliniu būdu ir kaiščiais, ypač išryškinti sunėrimai. Sukurta klismas – medinė lanksčių formų, raiškių siluetų kėdė moterims. Etruskų kapų statiniuose rasta keraminių kėdžių. Senovės Romoje sukurta kurulinių kėdžių (taburečių lenktomis, sukryžiuotomis kojomis, kartais sudedamų), teisėjų apeiginių kėdžių (salepurulis). Šie kėdžių tipai vėliau paplito Renesanso epochoje. Ankstyvaisiais viduramžiais kėdes naudojo tik feodalai, jų išliko nedaug. Romaninio stiliaus kėdės masyvios, gamintos iš storų lentų, mažai dekoruotos. Gotikos laikotarpio kėdės – dėžės pavidalo, su aukšta atkalte; sukurta faldistorijų (suglaudžiama kėdė sukryžiuotomis kojomis). Renesanso epochoje Italijoje gamintos kryžiakojės, gausiai dekoruotos skulptūrine plastika kėdės. Plito kėdės su pabrėžtinai išilginta, frontalia atkalte, tekintomis vytomis kojomis. Jų pusminkštės pasostės darytos iš odos arba audinio, puoštos kutais, vario arba bronzos vinutėmis, atkaltėse komponuotos monogramos. Italijoje 16 a. gaminti sgabelai (kėdės su gausiai profiliuota skydine atkalte ir dviem puošniomis lentinėmis atramomis vietoj kojų), t. p. vadinamosios Strozzi kėdės – aukštos, siauros, nepatogios sėdėti, su gausiai reljefais puošta atkalte. Baroko laikotarpiu kėdes daugiausia gamino skulptoriai. Gaminta reprezentacinės kėdės kilmingiesiems ir dvasiškiams. Joms būdinga įmantrios masyvios formos, minkštos ažūrinės pasostės pakojai. Šių kėdžių kojos dažniausiai tekintos, drožinėtos, kartais voliutiškos, kojaryšiai H raidės formos, atlošai keturkampiai, su drožinėtu kartušu, kartais dekoruoti reljefais. Vėliau paplito kėdės su minkšta pasoste, atlošo centrinė dalis buvo apmušama oda arba ryškių spalvų audiniu, gelumbe, aksomu. 18 a. viduryje ypač padaugėjo sėdimųjų baldų, jie taikyti prie interjero, gaminti jų komplektai. Plito regentystės stiliaus, t. p. rokokinės kėdės, gamintos su porankiais, lanksčių karkasų, su S raidės formos kojomis, jų atlošų apvadai banguoti, paauksuoti, apmušalai šviesių spalvų. Išsiskyrė nuo 18 a. 3 dešimtmečio meistro T. Chippendale’io dirbtuvėje Anglijoje gamintos kėdės. Jos buvo iš riešutmedžio ir raudonmedžio, masyvesnės, tvirtesnės konstrukcijos, su įvairios formos nugarėle, gyvūnų letenų formos kojomis, ažūriniai atlošai su geometriniais ir augaliniais ornamentais. Šių kėdžių stilistikoje ryšku gotikos, anglų baroko, prancūzų rokoko, kinų dailės bruožai. 19 a. tokios kėdės gamintos ir kitose Vakarų Europos šalyse, žymiausi meistrai – R. Adamas, G. Hepplewhite’as, T. Sheratonas. Klasicizmo stiliaus kėdės – paprastesnių, taisyklingesnių formų, su antikinės puošybos elementais. Jos patogios sėdėti, atkaltės ovalo arba stačiakampio formos, su plastiškais lakuotais arba bronzuotais drožiniais viršuje, kojos tiesios, su kaneliūromis arba apipintos girliandomis, panašios į kolonėles. Šios kėdės buvo aptraukiamos specialiai austu gobelenu arba šilko apmušalais su lauko gėlių ornamentais. Žymiausi meistrai – prancūzas J.‑H. Rieseneras, vokietis D. Roentgenas. Prancūzijoje sukurta ampyro stiliaus kėdžių; joms būdinga tiesios, tektoniškos silueto linijos, simetrija, puošybai – bronzinės liūtų, sfinksų, delfinų figūros, augaliniai ornamentai, klasikinės architektūros (kolonų, piliastrų, karnizų), karinės atributikos motyvai. Vakarų Europoje buvo populiarios Jacobų šeimos kurtos ampyro ir Direktorijos stiliaus kėdės. Joms būdinga grakščios formos, saikingas brangių medžiagų dekoras, polichromija. 19 a. pirmoje pusėje Vokietijoje ir Austrijoje klestėjo bydermejerio stiliaus kėdžių gamyba. Jos buvo praktiškos, mažesnių formų, gamintos iš šviesios medienos, su plastiškai išlenktais ažūriniais atlošais ir porankiais, dažniausiai su paauksuotais grifono, gulbių motyvais, t. p. augaliniais elementais. Šių kėdžių apmušalai iš gėlėto kartūno, vienspalvio, juostuoto ripso, siuvinėti. 19 a. antroje pusėje sukurta eklektikos stiliaus kėdžių. Prasidėjus masinei gamybai buityje paplito išlenktos iš buko tradicinės ir supamosios kėdės. Jos turėjo pintus atlošus ir pasostes. Išpopuliarėjo M. Thoneto fabrike Vienoje iš lenktų strypų gamintos paprastų formų kėdės. Nuo 1896 tokius baldus Europoje gamino 60 fabrikų. 20 a. pradžioje sukurta grakščių formų art nouveau stiliaus kėdžių (E. Gaillard’o projektai). 20 a. kėdžių gamybos raidai didžiausią įtaką padarė 3–4 dešimtmetyje vyravęs funkcionalizmo stilius, architektų ir dizainerių – A. H. H. Aalto, M. L. Breuerio, Le Corbusier, W. Gispeno, W. Gropijaus, A. Jacobseno, L. Mieso van der Rohe’s – kėdžių projektai. Tokio stiliaus kėdės – racionalaus dizaino, konstruktyvios – kuriamos iki šiol (išsiskiria skandinavų, italų dizainerių darbai). Viena didžiausių įmonių pasaulyje Calligaris (įkurta 1923 Italijoje) gamina kėdes buičiai ir restoranams, fabrikas Interstuhl (įkurtas 1960 Vokietijoje) – kėdes biurams. Populiarios plastikinės kėdės.
Lietuvoje
Lietuvoje nuo seno valstiečių buityje sėdėti naudota kaladė (trinka), gulsti rąstai su šakų kojomis, suolai. Iki 18 a. dvaruose plito iš Vakarų Europos atvežtos kėdės. Nuo 18 a. kėdės gamintos iš sunertų medžio lentų, su atkaltėmis. Jų pasostės buvo trapecinės, kojos apvalios arba kampuotos, atkalčių pakraščiai profiliuoti. Šios masyvios patogios kėdės plito Žemaitijoje ir Suvalkijoje. Nuo 18 a. pabaigos jas gamino amatininkai. Plito kėdės iš plėšų, vytelių, šiaudų grįžčių, su atkaltėmis ir be jų. Atkaltės puoštos rombais, eglučių motyvais, širdelių, apskritimų, trikampių kiaurapjūviais ornamentais. Dvaruose ir miestuose plito Vakarų Europos įvairaus stiliaus ir formos kėdės. Mažojoje Lietuvoje kėdė buvo interjero puošmena, jos dažytos mėlyna arba žalia spalva, atlošai tapyti augaliniais ornamentais. 19 a. pabaigoje kaimuose paplito fabrikuose gamintos kėdės, dažniausiai su fanerinėmis pasostėmis ir atkaltėmis. 20 a. pradžioje populiariausios buvo bydermejerio stiliaus kėdės. Originalių kėdžių remdamasis tautodailės tradicijomis sukūrė J. Prapuolenis, J. Virakas. Nuo 1957 Baldų projektavimo ir konstravimo biure Vilniuje kėdžių ir jų komplektų sukūrė architektai B. Adomonienė, V. Beiga, A. Nasvytis ir V. Nasvytis, Lygija ir Algimantas Stapulioniai. Kėdės gaminamos ir bendrovėje Venta Šiauliuose.
L: O. Mažeikienė XVII–XX a. I pusės baldai. Katalogas Vilnius 1986; A. Mikėnaitė Lietuvių liaudies baldai. Katalogas Vilnius 1992.
1664