Keistuõlių teãtras, teatras Vilniuje. Įkurtas 1989 01 06 kaip kooperatyvas Teatras. Pirmas privatus profesionalus teatras Lietuvoje. Veikia Spaudos rūmuose Vilniuje (Laisvės pr. 60). 2019–21 rekonstruotas (rekonstrukcijos autoriai Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė, Eglė Gečaitė, Viktoras Gricius): pertvarkytos vidaus erdvės, įrengta nauja apšvietimo, vėdinimo sistema, suprojektuota ir įdiegta moderni garso įranga, įkurta Mažoji salė. Nuo 2001 Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos (ASSITEJ) narys.
Teatras 1989–2000
1989 Vilniuje teatrą įkūrė 1986 Lietuvos konservatoriją baigę aktoriai I. Balsytė, A. Giniotis, Sigutis Jačėnas (kurso vadovė I. Vaišytė) ir jų specialybės pedagogas režisierius Romualdas Vikšraitis. Spektaklius kūrė ir vaidino šie aktoriai, taip pat Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Andrius Kaniava ir kiti (1988 baigė I. Vaišytės kursą). 1997 trupę papildė Vilniaus universiteto aktoriaus‑filologo specialybės (kurso vadovė N. Gelžinytė) absolventai Irmantas Bačelis, Joana Čižauskaitė, Viola Klimčiauskaitė, Aurimas Meliešius, Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Vytautas Rašimas, Dalius Skamarakas, Agnė Sunklodaitė, Arturas Varnas, Aldona Vilutytė, Vaidotas Žitkus ir kiti.
Šiuo laikotarpiu sukurti bendros kūrybos spektakliai Kitą kartą (1989), Aukštyn kojom (1991, abu pagal D. Bissetą), Zuikio paveikslėliai (1997, pagal lietuvių tautosaką), Dūkstantmečio Kurmis (1999, pagal Zdanĕko Milero piešinius). Daugiausia režisavo A. Giniotis (Smaragdo miesto burtininkas 1992, pagal Lymaną Franką Baumą, Jonas kareivis 1993, pagal lietuvių liaudies pasakas, Laimingasis Hansas 1995, su Andriumi Kaniava, pagal J. ir W. Grimmų pasakas, Liūdnojo vaizdo riteris 1997, Daktaras Stasys, arba Raudojo Kryžiaus keliais, Išdaigos Bašmukų gatvėje, pagal Peterio Hackso pasakas, abu 1998), spektaklių vaikams ir suaugusiems pastatė ir kiti režisieriai: R. Vikšraitis (A. Mickevičiaus Konradas Valenrodas 1990), Neringa Čereškevičienė (Peliuko Miko smagumai 1994, pagal S. Gedos eilėraščius), Vesta Grabštaitė (A propos), N. Gelžinytė (A. Čechovo Žuvėdra, abu 1997), Evaldas Jaras (Batuotas Katinas 1998, pagal Ch. Perrault), Donaldas Duškinas (A. Bloko Likimo daina 1999).
spektaklio Kitą kartą scena (1989, pagal D. Bissetą; dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, © LATGA, 2020; iš kairės: Sigutis Jačėnas, I. Balsytė, A. Giniotis)
Teatras 2000–2022
2006 teatro trupę papildė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai (kurso vadovai V. Bagdonas, A. Giniotis) Eimantas Bareikis, Agnė Kaktaitė, Giedrius Kiela, Marija Korenkaitė, Vytautas Leistrumas, Ieva Stundžytė, Jonas Šarkus, Vesta Šumilovaitė, Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė ir kiti. 21 a. 2 dešimtmečio antroje pusėje į teatrą atėjo dviejų aktorinio meistriškumo kursų auklėtiniai Lukas Auksoraitis, Tautvydas Galkauskas, Linas Jurkštas, Diana Kamarauskaitė, Danas Kamarauskas, Lyja Maknavičiūtė, Jurgis Marčėnas, Matas Pranskevičius, Justina Smieliauskaitė, Urtė Smulskytė, Aistė Šeštokaitė, Džiugas Širvys, Gintautas Ulmis, Gabrielius Zapalskis ir kiti.
K. Antanėlio roko operos Meilė ir mirtis Veronoje spektaklio scena (2005, libretas S. Gedos, režisierius A. Giniotis, dailininkė V. Galeckaitė‑Masteikienė, © LATGA, 2020; centre Merkucijus – A. Kaniava)
Įvairaus žanro muzikinius spektaklius režisavo A. Giniotis (Taisyklė nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama! 2001, pagal Volkerio Ludwigo ir Birgerio Heymanno muzikinį reviu Linija 1, Paskutiniai Brėmeno muzikantai 2002, K. Antanėlio roko opera Meilė ir mirtis Veronoje 2005, libretas S. Gedos, miuziklas Juozapas ir jo svajonių apsiaustas 2007, Geltonų plytų kelias 2009, pagal Lymaną Franką Baumą, Pyp Pyp! 2015, Hop! 2018, abu pagal D. Bissetą, roko fantasmagorija Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis 2016), taip pat spektaklius suaugusiems (C. Gozzi Karalius Elnias 2000 ir Varnas 2015, Juokdario mirtis, arba kas nužudė Šekspyrą 2003, pagal W. Shakespeare’ą, Murray Schisgalo Mašininkai 2008, M. Gorkio Vasarotojai 2011, Riešutų duona 2018, pagal S. Šaltenį, Raulas keliauninkas 2021, pagal K. Binkį) ir vaikams (Marius ir Miglė 2002, pagal Volkerį Ludwigą ir Birgerį Heymanną, su Thomu Ahrensu, Mykolas Žvejas 2011, Just. Marcinkevičiaus Grybų karas ir taika 2012, A. Giniočio Bambeklis Bajoras 2017, TAIPNE 2021).
Kiti režisieriai: V. V. Landsbergis (V. V. Landsbergio Kalėdų bobutės pasaka 2000, Persikūnijimai 2014 ir Diagnozė: visiškas Rudnosiukas 2015, Pelytė Zita 2005, pagal V. V. Landsbergį, Išėjau aš stotin 2008, su A. Giniočiu), S. Mykolaitis (Mikė Pūkuotukas 2002, pagal A. A. Milne’ą), A. Latėnas (S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac... 2004, pagal S. Šaltenį), Antanas Gluskinas (Mano senelis buvo vyšnia 2004, pagal Angelą Nanetti, Vaikystės etiudai 2007, pagal L. Aškenazį), Andrius Kaniava (Penktas veiksmas 2006, pagal Aleksandrą Stroganovą, Pinokio kronikos 2009), G. Beinoriūtė (Meilė iš paskutinio žvilgsnio 2006, pagal D. Čepauskaitę), Agnė Sunklodaitė (Atsargiai – Žiurkius! 2008, pagal Maxą Velthuijsą, Mamulė Mū 2009, pagal J. Wieslander ir Tomo Wieslanderio pasaką), Agnius Jankevičius (Andreaso Sauterio, Bernhardo Studlaro A. – visai kita 2008).
spektaklio C. Gozzi Varnas scena (2015, režisierius A. Giniotis, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, © LATGA, 2020)
Nuo 21 a. 2 dešimtmečio režisavo Vaidotas Žitkus (Pati labiausia pasaka 2010, Kai aš mažas buvau 2012), Ramunė Skrebūnaitė (Vištytė ir gaidelis 2012, Lino Augučio Bildukai 2017), Giedrė Kriaučionytė (Moteris 2014, pagal Rolandą Schimmelpfennigą), Eglė Kižaitė (Atleisk jiems – jie nežino, ką daro 2014, pagal G. Boccaccio, Eglė žalčių karalienė 2016), Gildas Aleksa (Heraklis 2016), Olga Lapina (Ilgoji pertrauka 2016, pagal Milošą Macoureką), Ieva Stundžytė (12 naktis, arba Kaip norite 2017, Martino McDonagh Pagalvinis 2019), Linas Jurkštas (Lino Jurkšto Apie nieką 2019) ir kiti.
Daugumoje spektaklių ieškoma naujų bendravimo su žiūrovais būdų (publika įtraukiama į spektaklio veiksmą, tiesiogiai su ja bendraujama), išbandoma įvairios žaidybinės spektaklių formos, improvizuojama. Dažnai specialiai spektakliams parašytiems scenarijams, pjesėms būdinga subtilus humoras, ironija.
Kita veikla
Keistuolių teatro aktoriai sukūrė muzikinių filmų vaikams (Aukštyn kojom 1991, Išdaigos Bašmukų gatvėje 1998, abiejų režisierė Neringa Čereškevičienė, Geltonų plytų kelias 1993, Zuikio paveikslėliai 1997, abiejų režisierė Asta Einikytė) ir suaugusiems (500 g vandens 1991, Pulkininko Haroldo praradimų klubas 1993, Tamangai 1995, 5 dalių televizijos serialas, Paskutiniai Brėmeno muzikantai 2005, visų režisierius Vaidas Lekavičius), televizijos laidų vaikams, įrašė ir išleido muzikos albumų, surengė teatralizuotų koncertų (1994–2019 kasmet per Teatro dieną rengta teatralizuota ceremonija, per kurią teiktas apdovanojimas Zenonas).
Keistuolių teatras gastroliavo Austrijoje, Danijoje, Estijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir kitur.
Teatro dailininkai ir kompozitoriai
Daugiausia scenografijos ir kostiumų spektakliams sukūrė Ramunė Skrebūnaitė, muzikos – Sigitas Mickis. Su teatru taip pat bendradarbiavo scenografai ir kostiumų dailininkai Kotryna Daujotaitė, V. Galeckaitė‑Dabkienė, M. Jacovskis, Laura Luišaitytė, Renata Valčik, kompozitoriai A. Jasenka, Andrius Kulikauskas, Vytautas Leistrumas, Eglė Sirvydytė, Jokūbas Tulaba ir kiti.
L: Keistuolių teatras / sud. Agnė Vidugirytė, Vilius Dringelis, Aidas Giniotis Vilnius 2021.
1706