kelia, sausumos, vandens paviršiaus, povandeniniai, požeminiai arba erdvės ruožai, tinkami transporto priemonių, žmonių eismui.
Kelių rūšys
kelias šiaurės Norvegijos kalnuose
automobilių keliai Kijeve
Skiriami sausumos (bėginiai ir nebėginiai, požeminiai ir antžeminiai), vandens (laivybai tinkami jūrų, ežerų, upių, kanalų ruožai – laivakeliai) keliai, oro keliai. Bėginiai sausumos keliai vadinami geležinkeliais. Nebėginius sausumos kelius sudaro automobilių keliai (jie dažniausiai vadinami tiesiog keliais) ir gatvės.
Kelių projektavimas ir tiesimas
Kelius projektuoja ir tiesia specializuotos projektavimo bei statybos organizacijos. Tinkamai suprojektuoti ir nutiesti keliai negadina kraštovaizdžio, nedaro žalos gamtinei aplinkai, atitinka gyventojų poreikius, jais važiuoti yra saugu ir patogu.
Kelių trasa, konstrukcija, konstrukciniai elementai, statiniai (tiltai, viadukai, poilsio aikštelės), įrenginiai (atitvarai, kelio ženklai, stendai ir kiti) papildo natūralųjį kraštovaizdį ir sudaro vientisą architektūrinę kompoziciją. Kelio trasa – sklandi erdvės linija, nutiesta derinant plano, išilginio ir skersinio profilio elementus su aplinkos kraštovaizdžiu, įvertinant eismo sąlygas ir kelio vizualinį suvokimą. Kelių konstrukciją dažniausiai sudaro sankasa, dangos pagrindas ir pati danga, išskyrus gruntkelį, nutiestą ant grunto ir be dangos. Kelių dangos pagrindas vientisas ir stabilus; jis atlaiko eismo ir dangos sluoksnių apkrovą, ją paskirsto po juo esančiai žemės sankasai. Ant dangos pagrindo klojama kelių sluoksnių kelio dangos konstrukcija.
Rengiantis tiesti kelius pirmiausia parengiamųjų darbų mašinomis (krūmapjovėmis, kelmarovėmis, purentuvais) nuvaloma pagrindinių darbų zona. Žemės darbai (sankasos įrengimas) atliekami universaliomis (buldozeriu, skreperiu, ekskavatoriumi, grioviakase) ir specialiomis (tankintuvu, įvairiais volais) mašinomis. Dangos pagrindui įrengti naudojami įvairūs klotuvai, autogreideriai, profiliuotuvai. Asfaltbetonio danga daroma asfaltbetonio klotuvu, betoninė – betono klotuvu, autogreidu. Gruntinės dangos stiprinamos į viršutinį sluoksnį įmaišant rišamųjų medžiagų, pvz., tam naudojant kelių frezą.
Kelių priežiūra ir taisymas
kelių priežiūros mašina – dangos valytuvas
Nutiestų kelių priežiūra ir taisymu rūpinasi kelių priežiūros tarnybos. Eksploatuojamų kelių priežiūros mašinos būna universalios (turi kelis darbo padargus, pvz., verstuvą, rotorinį šepetį, plūgą, purentuvą, valymo ir laistymo įtaisus, keliams prižiūrėti) ir specialios (laistymo ir plovimo mašinos, dangos, pralaidų, griovių valytuvai, šlaitų šienapjovės, abrazyvinių medžiagų ir jų mišinių su cheminėmis medžiagomis barstytuvai, plūginiai ir rotoriniai sniego valytuvai, sniego krautuvai, dangos ženklintuvai ir kitos).
dangos remonto freza
Dangų defektams taisyti naudojamos remonto mašinos. Vienos jų, pvz., dangos remonto freza nuardo dangos medžiagą sukraudama jos lūženas į važiuojančią iš paskos transporto priemonę, kitos – regeneruoja asfaltbetoninės dangos viršutinį sluoksnį sumaišydamos jį su nauju asfaltbetonio mišiniu (remikseris), išpurena ir paskirsto viršutinį sluoksnį ir ant jo kloja naują asfaltbetonio sluoksnį (repaveris).
Istorija
Pirmieji sausumos keliai – tai pėsčiųjų, raitelių, karavanų, kinkinių keliavimo trasos be dangos, tik kai kur, pvz., pelkėse, upių prieigose, grįstos rąstais, akmenimis. Šie keliai dažniausiai sudarydavo vieną trasą su vandens keliais (pvz., gintaro prekybos keliai ėjo nuo Baltijos jūros pakrančių per Vidurio ir Pietų Europą). Kelių su danga ir kitais elementais būta jau apie 2000 prieš Kristų Kretoje.
Apijaus kelio fragmentas
Kelių konstrukciją ypač ištobulino romėnai. 6 a. prieš Kristų–5 a. senovės Romoje kelių tinklą sudarė apie 80 000 kilometrų. Keliai buvo daugiasluoksniai – iš akmenų, skaldos, žvyro sluoksnių, dažniausiai surištų rišamąja medžiaga (kalkėmis, pucolanais, trasu ir kita). Silpname grunte buvo supilama sankasa. Svarbiausius kelius žymėjo atstumų stulpai, prie jų buvo nakvynės namai, arklidės, pirtys. Vienas žinomiausių to laikotarpio kelių, kurio dalis išlikusi iki šiol, yra 4,3 metro pločio Apijaus kelias, nutiestas 312 prieš Kristų. Žlugus Romos imperijai kelių buvo tiesiama mažai.
18–19 a. imta keisti kelių konstrukciją mažinant sluoksnių skaičių ir storį, priderinant kelių konstrukciją prie tų laikų transporto eismo. Sukurta kelių dangų su rišamosiomis medžiagomis (1858 imta naudoti asfaltbetonį, 1876 – cementbetonį), gabalinių (medinių trinkelių, tašyto akmens, klinkerio). Kelių tiesimas ypač paspartėjo išradus automobilį. Imta naudoti kelių tiesimo mašinas. Kelių dangas pradėta projektuoti pagal įtempius, atsirandančius kelių konstrukcijoje nuo transporto priemonių ir gamtinių veiksnių poveikio. 20 a. 3 dešimtmetyje pradėtos tiesti automobilių magistralės.
Lietuvoje
Kauno–Klaipėdos automobilių magistralė
per Dubysos slėnį nutiesta automobilių magistralė ir gruntkelis
Lietuvos teritorijoje nuo seno ėjo svarbūs tranzitiniai sausumos ir vandens keliai, jungiantys Baltijos ir Juodąją jūras. Kronikos ir metraščiai mini, kad 14–16 a. keliai buvo tiesiami Algirdo, Vytauto Didžiojo žygiams ir prekybos reikmėms. Seniausi Lietuvos keliai dangų neturėjo, bet smėlynuose, pelkėse buvo tvirtinami rąstų klotais, akmenimis (kūlgrinda). Vėliau keliams imta naudoti žvyrą, skaldą ir laukakmenius. Rąstais ir akmenimis buvo grindžiamos ir miestų gatvės. 19 a. būdinga kelių konstrukcija – skaldos danga ant smėlio pagrindo.
Pirmieji neilgi kelių ruožai (dažniausiai miestuose) su cementbetonio ir asfaltbetonio danga nutiesti 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmečio pradžioje. 20 a. 4 dešimtmetyje nebėginių sausumos kelių tinklą sudarė vieškeliai ir plentai. 1938 nutiestas 193 kilometrų ilgio Žemaičių plentas, jungiantis Kauną, Raseinius, Klaipėdą, 1939 – Aukštaičių plentas (nuo Žemaičių plento per Kėdainius, Panevėžį į Pasvalį). Žemaičių plento važiuojamosios dalies didžiausias plotis buvo 6 metrai, danga – skirtingo stambumo skalda ant smėlio sluoksnio. Kitų plentų ir vieškelių dangos buvo daugiausia iš žvyro ir skaldos, automobilių eismui nelabai tiko.
1952–57 rekonstruota Žemaičių plento danga (įrengta asfaltbetonio). 1970 nutiesta pirmoji automobilių magistralė Vilnius–Kaunas, 1987 – Kaunas–Klaipėda, 1998 – Vilnius–Panevėžys, 1997–2006 – automobilių magistralės Via Baltica ruožas per Lietuvą. Lietuvoje kelių projektavimą, tiesimą ir priežiūrą reglamentuoja Kelių įstatymas (1995, nauja redakcija 2002), Lietuvos standartai ir darbų normos bei taisyklės.
2018 Lietuvoje buvo 85 572 kilometrai automobilių kelių ir 6641 kilometras miestų gatvių; iš jų 21 238 kilometrai valstybinės reikšmės kelių (1751 kilometras magistralinių kelių, 4928 kilometrai krašto kelių, 14 559 kilometrai rajoninių kelių), 324 kilometrai automagistralių. Lietuva turi tankų, gerai išplėtotą kelių tinklą. 1000 gyventojų tenka 30,4 kilometro kelių, 1000 kvadratinių kilometrų teritorijos – 1310,4 kilometro kelių.
2926
614
-kelias