keliuõčiai, 15–18 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio, bajorų ir bažnytinių valdų kariniai tarnai, sudarę nekilmingų karių sluoksnį. Senąja baltarusių, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba rašytuose dokumentuose vadinami slugi, ljudi, bojare putnye. Buvo parenkami iš turtingiausių valstiečių, 15 a. – ir iš nelaisvosios šeimynos.
15–16 a. pirmoje pusėje keliuočiai daugiausia atlikdavo karo tarnybą (lydėdavo poną į karą), gabendavo jo laiškus (kelio prievolė; iš to kilo jų pavadinimas), per javapjūtę atlikdavo dvarui talkas ir kitas prievoles.
Turėdavo asmens laisvę – išeivystės teisę, iki 16 a. pradžios – dalį žemės nuosavybės teisių. Pagal 1557 Valakų reformos nuostatus keliuočiai privalėjo nuo dviejų valakų išrengti raitelį į karą, taikos metu mokėti činšą ir atlikti kitas prievoles.
17 a. dauguma keliuočių paversta baudžiauninkais. Išsaugojusieji keliuočio statusą greta činšo privalėjo dvare ir už jo ribų vežioti krovinius, paštą, lydėti ir saugoti savo poną per keliones ar vykstantį į karą. Socialine prasme keliuočiai siekė išsaugoti savo privilegijas, kartais sudarydavo atskiras nuo kitų valstiečių bendruomenes.
683
1412