keltų kalbos

kèltų kabos, indoeuropiečių kalbų šaka. Priklauso vadinamosios kontinentinės (galų, keltiberų kalbos) ir salų (britų ir geilų) keltų kabos.

Paplitimas

Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo paplitusios visoje Vakarų Europoje (dabar Airija, Didžioji Britanija, Belgija, Ispanija, Šiaurės Italija, Prancūzija, dalis Vokietijos). Dėl Romos imperijos ekspansijos (užkariautose keltų žemėse įsigalėjo lotynų kalba) daugelis keltų kalbų (visos kontinentinės ir kai kurios salų) apie 1 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. išnyko, išliko tik Britų salose. Išnykusi galų kalba daugiausia vartota Galijoje (išliko 6 a. pr. Kr. įrašų etruskų, graikų, lotyniškuoju raštu), keltiberų – Iberijos pusiasalyje (išliko 3–1 a. pr. Kr. ir vėlesnių įrašų iberų, lotyniškuoju raštu); su jomis siejamos t. p. išnykusios lepontiečių (Cizalpinė Galija, išliko 3–2 a. pr. Kr. apie 70 įrašų, užrašytų etruskų rašto variantu) ir galatų (Galatija) kalbos. Vadinamosios salų keltų kalbos dėl anglosaksų invazijos (nuo 5 a.) buvo išstumtos į Britų salų pakraščius, bretonų kalba – iš Kornvalio ir Velso į Bretanę.

Skirstymas

Išlikusių salų keltų kalbų skiriami 2 pogrupiai: geilų ir britų. Geilų kalboms priklauso airių kalba (vartojama Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur, rašto paminklai iš 4–5 a.), Škotijos geilų (Šiaurės Škotijoje, Hebridų salose) ir meniečių (Meno sala) kalbos (abi kalbos yra tam tikra airių kalbos atmaina, rašto paminklai iš 16 a.), britų – bretonų (Bretanės pusiasalyje, Prancūzija, rašto paminklai iš 8–11 a.), kornų (Kornvalyje, Didžioji Britanija, rašto paminklai iš 9 a.) ir valų (Velse, Didžioji Britanija, rašto paminklai iš 8 a.) kalbos.

Iš gyvų keltų kalbų valstybinės kalbos statusą turi tik airių kalba (kartu su anglų). Bretonų (kartu su prancūzų), Škotijos geilų ir valų (kartu su anglų) yra regioninės kalbos; beveik išnykusios kornų ir meniečių kalbos atgaivinamos. Iš viso keltų kalbomis 21 a. pradžioje kalbėjo apie 2 mln. žm., dauguma jų dvikalbiai.

Gramatikos ypatybės

Išlikusios keltų kalbos turi nemaža gramatinės struktūros bendrumų. Visoms būdinga sudėtinga mutacija, t. y. gramatinio konteksto lemiama žodžio pradžios priebalsių kaita (valų carreg ‘akmuo’, y garreg ‘tas akmuo’, fy ngharreg ‘mano akmuo’, ei charreg ‘jos akmuo’). Veiksmažodis turi daug analitinių formų, kurios išstūmė paveldėtas sintetines (valų rydw i’n mynd ‘einu’ – paraidžiui [esu aš ėjime], rydw i wedi gweithio ‘dirbau’ arba ‘esu dirbęs’ – paraidžiui [esu aš po darbo]). Vyraujantis žodžių tvarkos modelis – veiksmažodis–veiksnys–papildinys (VSO). Visas keltų kalbas labai veikia anglų kalba.

481