kèltų relgija ir mitològija, keltų mitologinių ir religinių pažiūrų visuma. Keltai savo kultūros ir religijos klestėjimo laikotarpiu neužrašinėjo mitų ir religinio mokymo (raštą pradėjo vartoti plintant krikščionybei). Keltų religija ir mitologija atkuriama pagal žemyno (Galijos) ir salų (Airijos, Didžiosios Britanijos, daugiausia Velso pusiasalio) archeologinius radinius ir rašytinius duomenis, romėnų autorių (Cezario, Lukano ir kitų) liudijimus, kurie dažniausiai atspindi keltų ir romėnų dievų sinkretizmą.
Išliko 11–13 a. užrašyti airių sagų tekstai (manoma, susiformavę 2–7 amžiuje). Juose daugiausia informacijos apie Airijos keltų mitologiją ir religiją. Seniausios žinomos užrašytos sagos surinktos kodekse Šėmos karvės knyga (Lebor Na Huidre 12 a.), jame yra pasakojimų apie druidus, ankstyvąsias religines tradicijas. Iš jų svarbiausias Uladų (Alsterio, arba Olsterio) ciklas, susiklostęs Airijos šiaurėje (vienija pasakojimai apie uladų karalių Konchobarą ir jo sūnėną Kuchuliną). 12 a. užrašytas Fino ciklas (išliko 8 sagos) susiformavo Airijos pietuose (pagrindinis herojus – Finas, kurio žygius, sakoma, užrašė jo sūnus bardas Osianas, arba Oisinas).
Skiriama mitų ciklas, pasakojantis apie mitinę Airijos istoriją nuo seniausių laikų prieš tvaną iki galų atėjimo, ir karalių, arba istorinis, ciklas. Mitinių įvaizdžių gausu senovės Velso bardų lyrinėje poezijoje (nuo maždaug 6 a.), bet epinių kūrinių beveik neišliko, sakmių (mitų) fragmentų yra vidurinių amžių riteriniuose romanuose (pvz., Artūro, arba apskritojo stalo).
Iš 12 a. ir vėlesnių amžių vienuolynų rankraščiuose užrašytų 9–10 a. legendų apie Airijos dievus ir fėjas sudarytas prozos ir poezijos rinkinys, vadinamas Dindšenčasu (Dindshenchas). Didžiosios Britanijos rašytiniuose šaltiniuose minima apie 40 dievų vardų, bet apie daugumą jų konkrečių žinių nėra. Galijoje romėnų laikų skulptūrose yra įrašyta keli šimtai dievų vardų, jie, manoma, yra keltų pagrindinių dievų, turėjusių visuotinai paplitusius kultus, epitetai. Ankstyviausias rašytinis šaltinis apie galų panteoną yra Cezario veikalas Galų karo užrašai (Commentarii de bello Gallico 52–51 prieš Kristų). Jame minimi galų 5 pagrindiniai dievai, autoriaus tapatinami su romėnų dievais Merkurijumi, Apolonu, Marsu, Jupiteriu ir Minerva. Lukano veikale Farsalija, arba Apie pilietinį karą (Bellum civile sive Pharsalia) minimos žmonių aukos keltų dievams Teutatui (auką nuskandindavo), Ezui (auką nudurdavo ir pakabindavo ant ąžuolo; Galijoje rastas paminklas, kuriame Ezus pavaizduotas su šventuoju jaučiu ir lydinčiais gyvūnais – gervėmis arba gandrais) ir Taranui (auką sudegindavo).
Galijoje aukojus žmones mini Cezaris, Svetonijus ir Lukanas; uždrausta aukoti žmones valdant Klaudijui. Plinijus Vyresnysis teigia, kad tai buvo atliekama ir Didžiojoje Britanijoje; yra duomenų, kad žmonės buvo aukojami ir Airijoje (uždraudė vyskupas Patrikas).
Lukano komentatoriai Teutatą prilygina Merkurijui arba Marsui. Manoma, keltų dievai nebuvo griežtai suskirstyti pagal funkcijas, todėl Merkurijus, kaip suverenumui atstovaujantis dievas, galėjo veikti ir kaip karys, o Marsas – ir kaip genties gynėjas, ir bet kuris jų galėjo būti prilygintas Teutatui. Dalis Apolonui skirtų epitetų, manoma, galėjo būti ir atskirų dievų vardai, pvz., vardo Belenas soliarinis kontekstas (keltų bel – švytintis, spindintis) atitinka graikų ir romėnų Apoloną. Epitetai Granas ir Borvo, etimologiškai susiję su virimu ir karščiu, sieja Apoloną su gydymu, gydymui naudojamais terminiais ir kitais šaltiniais. Minerva tapatinama su deive Sul, kuri buvo garbinama prie terminių šaltinių Bathe ir kitur. Didžiojoje Britanijoje Minervą atitinka deivė Brigita, ji globojo gydymą, amatus, poeziją. Galų Sucelas (Sucellos, Sucellus – Gerasis Kalvis, vaizduojamas daugelyje reljefų ir statulų su atributu – mediniu plaktuku, kartais – lydimas šuns) tapatinamas su airių Dagda. Didžiosios Britanijos ir Airijos keltų garbinta dieviškoji tėvo, motinos ir sūnaus triada (pvz., valų – Teirnonas, Modrona ir Mabonas, airių – Dagda, Macha ir Oenghusas).
Keltų skulptūrose dažniausiai vaizduojami dievas ir jo sutuoktinė (Merkurijus ir Rosmerta, Sucelas ir Nantosvelta ir kiti), tai atspindi gentį arba kraštą globojančių dievų sąjungą su deivėmis motinomis, garantuojančiomis žemės derlingumą. Nėra aiškių skirtumų tarp atskirų deivių ir deivių motinų (matronų). Deivės motinos dažniausiai veikia triadomis arba poromis. Daugelis deivių sietos su derlingumu ir gamtos sezonų ciklais. Kaip gyvybę suteikianti galia deivė dažniausiai tapatinama su upėmis (Galijoje – Sena ir Marna, Airijoje – Boana). Valų ir airių deivės, tikėta, gali įgauti įvairių, kartais prieštaringų, pavidalų. Kaip atskiros deivės garbintos žirgų deivė Epona (ją atitinka velsiečių Rianona, airių Macha), žemės deivė Nantosvelta, karo deivė Andantė.
Epona (bareljefas, apie 40–apie 390, Liuksemburgo muziejus)
Airijos ir Didžiosios Britanijos literatūriniuose šaltiniuose sakoma, kad atskiri dievai buvo sieti su tam tikrais amatais. Galų Vulkano (airių kalba – Goibhniunas, valų – Gofanonas) vardas kildinamas iš keltų žodžio, reiškiančio kalvį. Ginklai, kuriuos Goibhniunas kaldavo kartu su dievais amatininkais – meistru Luchta ir metalo dirbėju Credhnu, tikėta, buvo mirtinai taiklūs. Goibhniuną garbino ir už gydomąsias galias, kaip stebukladarį. Vidurinių amžių valų šaltiniuose minimas Amaethonas, spėjama, yra žemdirbystės dievas. Garbintas medžioklės dievas Cernunas (jo atvaizdas yra ant Gundestrupo apeiginio puodo, nukaltas su elnio ragais, lydimas jaučio ir gyvatės), iškalbos dievas Ogma, laikytas ogaminio rašto išradėju. Šventais laikyti įvairūs gyvūnai (šernas, šuo, lokys, žirgas; šis simbolizavo kelionę į pomirtinį pasaulį) ir paukščiai (varna, pelėda). Išliko mitų apie dieviškuosius gyvūnus (pvz., apie dieviškųjų jaučių Finbenacho ir Kualngės dvikovą).
Cernunas (Gundestrupo apeiginio puodo fragmentas, sidabrinė plokštelė, 2 a. pr. Kr. )
Keltai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Mirusiesiems į kapus dėdavo maisto, ginklų, papuošalų ir kitų daiktų. Anapusinis pasaulis minimas eschatologinėse legendose, valų pasakojime apie Branveną ir kituose šaltiniuose. Airijos keltai anapusinį pasaulį vaizdavo kaip esantį po žeme, arba jūroje po salomis, vadino gyvųjų žeme, žavinga lyguma, jaunystės žeme. Jis aprašomas kaip kraštas, kuriame nėra ligų, senatvės, mirties, laimė tęsiasi amžinai, 100 metų prilygsta 1 dienai. Pomirtinį pasaulį galėję pamatyti tik herojai.
Duomenys apie keltų religines šventes atkuriami iš Didžiosios Britanijos ir Airijos šaltinių. Airijoje didžiausios šventės buvo Samhainas (Samuinas, arba Samfuinas; lapkričio 1 diena – Naujieji metai, išliko kaip derliaus šventė ir mirusiųjų diena), Imbolcas (vasario 1 diena, spėjama, buvo apsivalymo šventė, kartais vadinama avių pieno švente užsimenant apie ėriavimosi laikotarpį), Beltenė (Beltine; gegužės 1 diena – ugnies šventė; bel reiškė ir ugnį; šią dieną druidai vesdavo gyvulius tarp laužų tikėdami taip juos apsaugoti nuo ligų) ir Lugnasadas (Lughnasadhas; rugpjūčio 1 diena – padėkos už derlių diena; pasak mito, dievas Lugnasadas tą dieną surengęs šventę savo pamotės garbei; dažniausiai tą dieną keltai tuokdavosi). Keltų mėnesiai prasidėdavo per pilnatį, todėl dabartinės datos nevisiškai atitinka senųjų švenčių.
Epona (keltų deivė, skupltūra, romėnų periodas)
Pasak Poseidonijaus ir vėlesnių antikos autorių, galų religija ir kultūra buvo druidų, bardų ir regėtojų (vates) veiklos sritis. Ši hierarchija turi analogų Airijoje ir Velse, bet geriausiai išreikšta ankstyvojoje airių tradicijoje (druidai, filidai, manoma, atitinka galų regėtojus, ir bardai).
Kiek žinoma, iki romėnų valdymo laikų keltai neturėjo šventyklų, apeigos vykdavo šventvietėse miškuose.
L: T. G. E. Powell Keltai Vilnius 2002; F. Le Roux Les Druides Paris 1961; P. MacCana Celtic Mythology New York 1970; J. Gąssowski Mitologia Celtów Warszawa 1978; M. L Sjoestedt Gods and Heroes of the Celts Berkeley 1990; J. M. Green Dictionary of Celtic Myth and Legend New York 1992; J. MacKillop Dictionary of Celtic Mythology Oxford 1998.
2781