Kemãlio revoliùcija, Išsivaduojamàsis kãras (turkų istoriografijoje), 1919–23 Turkiją apėmęs nacionalinis judėjimas dėl valstybinio savarankiškumo išsaugojimo. Vadovavo Mustafa Kemalis Paşa (nuo 1934 Atatürkas) – iš čia judėjimo pavadinimas.
Turkijai pralaimėjus I pasaulinį karą (1914–18) 1918 pabaigoje–1919 pradžioje Antantės valstybės okupavo Juodosios jūros sąsiaurių zoną, Rytų Trakiją, dalį Anatolijos, 1919 05 Graikija užėmė İzmirą. Tai sukėlė Turkijos visuomenės pasipiktinimą. 1919 09 Sivase buvo sudarytas Atstovaujamasis komitetas (vadovas Mustafa Kemalis Paşa). 1919 pabaigoje Atstovaujamasis komitetas persikėlė į Ankarą ir faktiškai tapo laikinąja vyriausybe (Stambule buvo Turkijos sultono rezidencija). 1920 01 Stambule sušauktas parlamentas priėmė nepriklausomybės deklaraciją. 1920 03 Antantės valstybės okupavo Stambulą ir išvaikė parlamentą. 1920 04 Atstovaujamojo komiteto iniciatyva Ankaroje susirinko naujas parlamentas (Didysis tautos susirinkimas) ir pasiskelbė vienintele teisėta Turkijos valdžia.
Mustafa Kemalis Paşa (viduryje) su kitais Atstovaujamojo komiteto nariais (1919 09)
1920 06 Graikija pradėjo puolimą į Anatolijos gilumą (Graikijos–Turkijos karai). 1920 08 Antantė primetė sultono vyriausybei Sèvres’o taikos sutartį, kuri įteisino Osmanų imperijos (ir dalies turkų žemių) padalijimą. Turkai iki 1922 Graikijos kariuomenę iš šalies beveik išstūmė, 1922 10 išvadavo Stambulą. 1923 07 Lozanos taikos sutartimi buvo atsisakyta Sèvres’o taikos sutarties ir nustatytos naujos Turkijos sienos (dabartinės). 1922 11 01 Turkijoje buvo panaikintas sultonatas, 1923 10 29 paskelbta respublika.