kenesà (< hebr.), kinèsė, karaimų maldos namai. Vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, visiems privaloma dengti galvas (apdangos forma nėra griežtai nustatyta). Kenesa yra dažniausiai nedidelė, kvadratinio plano, vieno arba dviejų aukštų, dengta keturšlaičiu arba kupoliniu stogu, kartais su bokšteliu (jame prieš pamaldas įžiebiama šviesa). Svarbiausios patalpos: erdvi šviesi kilimais dekoruota vyrų salė su puošniu altoriumi (echalu) pietinėje pusėje ir choras su uždara moterų galerija. Sienos ir lubos dažniausiai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais (žmones ir gyvūnus vaizduoti draudžiama), langai puošiami vitražais. Kenesų buvo Lucke, Haliče, jų yra išlikę Kryme, Simferopolyje, Bachčisarajuje, Odesoje, Kijeve. Katedros paskirtį turėjusi kenesa yra išlikusi Eupatorijoje.
Lietuvoje
kenesa Vilniuje (1923, architektas M. Prozorovas)
Lietuvoje pirmoji kenesa pastatyta Trakuose 15 a. (atstatyta apie 1825, atnaujinta 1997; sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo vienintelė veikianti Europoje). Iki II pasaulinio karo kenesos veikė Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje (nugriauta 1970), Vilniuje (1923, architektas M. Prozorovas; nacionalizuota 1949, atgauta 1989, po remonto atšventinta 1993). Medinėms kenesoms (Trakuose) būdinga tradicinės lietuvių liaudies architektūros proporcijos, formos ir detalės, mūrinėms (Vilniuje) – maurų stiliaus architektūros bruožai. Trakuose, Panevėžyje ir Vilniuje šalia kenesų buvo bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, būdavo rengiami susirinkimai, įvairūs vakarai ir kita (bendruomenės namai vėl veikia Trakuose).
2161