Kènijos gamtà
Kenijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Kenija yra Rytų Afrikos plokščiakalnio šiaurės rytinėje dalyje; aukštis nuo 500 m (rytuose) iki 1500 m (vakaruose).
Vakarinėje dalyje plokščiakalnis pamažu žemėja Viktorijos ežero link, šiaurinėje dalyje – stačiais šlaitais leidžiasi Turkanos ežero link. Plokščiakalnio vidurinę dalį (iš šiaurės į pietus) kerta Rytų Afrikos lūžių zona. Plačių ir gilių grabenų dugne yra užgesusių ir veikiančių ugnikalnių, karštųjų versmių. Lūžių zonos rytuose yra Aberdare’o (didžiausias aukštis 3994 m), vakaruose – Mau (2668 m) plokščiakalniai. Kenijos vidurinėje dalyje yra Kenijos kalno (5199 m, Batiano kalnas – aukščiausias Kenijoje), rytuose (netoli Ugandos sienos) – Elgono (4321 m, Wagagai kalnas) vulkaniniai masyvai. Vulkaniniuose masyvuose yra lavos laukų, pakrantėje – karstas. Į rytus nuo Turkanos ežero yra Gabbros ir Merille’io plynaukštės, kurios stačiais šlaitais leidžiasi į Chalbi smėlio dykumas. Į rytus nuo plokščiakalnio (Indijos vandenyno pakrantėje) – nuo 50 km (pietuose) iki 200 km (šiaurėje) pločio akumuliacinė žemuma.
Kenijos kraštovaizdis
Klimatas
Kenija yra abipus pusiaujo. Klimatas daugiausia subekvatorinis (dėl didelio absoliučiojo aukščio). Kalnuose – vertikalusis zoniškumas. Liepos temperatūra pakrantėje 24–25 °C, vidurinėje dalyje 12–15 °C, vakaruose 22 °C, sausio temperatūra atitinkamai 27 °C, 14–18 °C, 24 °C. Kenijos rytuose per metus iškrinta 1000–1800 mm, vidurinėje dalyje ir vakaruose 1500–2000 mm, šiaurėje ir šiaurės rytuose 220–250 mm kritulių. Netoli pusiaujo 2 drėgnieji laikotarpiai – kovas–balandis ir lapkritis–gruodis.
Nukuru ežero nacionalinis parkas
Galanos upė
Vidaus vandenys
Didžiausios upės – Tana ir Galana – įteka į Indijos vandenyną. Galanos upėje yra Lugardo krioklys. Kenijos šiaurės rytuose ir Rytų Afrikos lūžių zonoje yra periodinių upių, kurios suteka į tektoninėse įdubose esančius Magadi ežerą, Naivashos, Bogorijos, Baringo, Nakuru ežerus (dalis jų druskingi). Kenijos šiaurėje yra druskingas Turkanos ežeras, vakaruose – Viktorijos ežero šiaurės rytinė dalis. Kenijos vulkaniniame masyve yra ledynų.
Dirvožemiai. Augalija ir gyvūnija
Kenijos šiaurėje vyrauja akmeningi, kai kur (į rytus nuo Turkanos ežero) druskingi pusdykumių gipsažemiai.
savana
Kalnuose (į vakarus nuo Turkanos ežero) – gipsažemiai ir akmeningi kalkžemiai, plačiuose periodinių upių slėniuose (daugiausia Kenijos rytinėje ir vidurinėje dalyje) – druskožemiai, pietrytinės dalies lygumose – molingi geltonžemiai, pajūrio žemumoje – smėlžemiai, Tanos upės slėnyje – verstžemiai. Vulkaniniuose masyvuose vyrauja vulkanžemiai ir blizgažemiai. Kenijos šiaurėje ir šiaurės rytuose savana su retmiškiais ir krūmynais, vakaruose – aukštažolė savana, vidurinėje dalyje – visžaliai miškai, Kenijos ir Elgono vulkaninių masyvų viršūnėse – alpinės pievos, pakrantės žemumoje – savanos su baobabais, tektoninėse įdubose pusdykumių augalija. Miškai užima 29 % šalies teritorijos. Veisiasi antilopės, gazelės, zebrai, afrikiniai drambliai, raganosiai, hipopotamai, buivolai, žirafos, liūtai, leopardai, gepardai, hienos, šakalai, krokodilai, iš paukščių – afrikiniai stručiai, sekretoriai, grifai, flamingai, marabu; gausu termitų.
Nilo krokodilas (Galanos upė)
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 12,3 % Kenijos ploto. Tsavo, Masai Maros, Nakuru ežerų nacionaliniai parkai. Pasaulio paveldo vertybės: Kenijos ežerų sistema Rytų Afrikos lūžių zonoje (nuo 2011), Kenijos kalno (1997), Turkanos ežero (1997) nacionaliniai parkai. Kulalo kalno, Amboselio (saugoma afrikiniai drambliai, pavianai), Kiunga Marinės, Malindi–Watamu biosferos rezevatai. 6 Ramsaro konvencijos (Kenijoje įsigaliojo 1990) saugomos vietovės (plotas 2654,49 km2): Nakuru (nuo 1990), Naivashos (1995), Bogorijos (2001), Baringo (2002), Elmenteitos (2005) ežerai, Tanos upės delta (2012).
Kenijos kalno nacionalinis parkas
1765
Kenijos konstitucinė santvarka