kenòzė (gr. kenoō – ištuštinu, atimu), absoliuto būtis istorijoje kaip grynas ir tikras savęs dovanojimas (atidavimas) kitiems, būtis dėl kitų. kenozės sąvoka kilo iš NT (Fil 2, 6–11; 2 Kor 8, 9); reiškia Jėzaus Kristaus savęs atsižadėjimą, atsisakymą dieviškosios šlovės, garbės ir kita, dieviškojo Logo apiplėšimą, klusnumą, įsikūnijimo vyksmą, savanoriškai prisiimtą mirtį dėl kitų gyvenimo.
19 a. protestantų teologai kalbėjo apie dievybės savęs apribojimą įsikūnijusiame Loge. Mokymą apie kenozę atgaivino Dievo mirties teologija, ji įsikūnijimą traktuoja kaip Dievo išnykimo pasaulyje ženklą. Teologijos istorijoje (evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bei stačiatikių teologijoje) kenoze, kaip ryškiausia meilės apraiška, nuolat pabrėžiama kalbant apie Jėzaus Kristaus solidarumą su pažemintaisiais ir apie Dievo pasislėpimą Jėzuje Kristuje.
23