kentumnės kabos, indoeuropiečių kalbos, pavadintos pagal lotynų kalbos žodžio centum ‘šimtas’ senesnį tarimą kentum. Kilo iš indoeuropiečių prokalbės dialektų, kuriuose praindoeuropietiški minkštieji gomuriniai (palataliniai) priebalsiai *, *, *h išliko nedaug tepakitę, nevirto pučiamaisiais kaip sateminėse kalbose (lotynų centum ‘šimtas’, senosios graikų hekaton, gotų hund, airių cēt, tocharų A känt, tocharų B kante >indoeuropiečių *tŏm; lotynų cor, kilmininkas cordis ‘širdis, širdies’, senosios graikų kardia, hetitų kir, kilmininkas kardiaš, gotų haírtō, senosios vokiečių aukštaičių herza >indoeuropiečių d-).
Nevienoda indoeuropiečių palatalinių *, *, *h raida kentuminėse ir sateminėse kalbose buvo laikoma svarbia izoglosa, dalijančia senąjį indoeuropiečių kalbų plotą į skirtingus arealus: rytinį ir vakarinį, kurį, manyta, sudaro kentuminės kalbos. Iššifravus hetitų ir toli į rytus nutolusių tocharų kalbų tekstus indoeuropiečių *, *, *h raidos požiūriu imta skirti centrinį ir periferinius senojo indoeuropiečių kalbų ploto arealus. Kentuminės italikų (ir romanų), graikų, keltų, germanų, hetitų, tocharų (A ir B kalba) kalbos dažniausiai kildinamos iš periferinių arealų.
330