kepùrė, galvos apdanga be atbrailų. Dažniau dėvima vyrų.
Kepurės saugo nuo atmosferos poveikio (šalčio, kritulių, saulės), atlieka dekoratyvinę, skiriamąją, simbolinę, kartais ritualinę funkciją. Kepurės yra kailinės (žieminės), veltinės, medžiaginės, odinės, megztos, nertos ir siūtos. Pagal paskirtį būna: kasdienės ir išeiginės, civilinės arba uniforminės (karių, geležinkelininkų, muitininkų, policininkų). Kepurės turi krašto, tautinių ypatumų, jų formą, medžiagą ir kita lemia laikotarpio mados tendencijos.
Ankstyviausios žieminės kepurės buvo kailinės. Neolite atsirado medžiaginių (dažniausiai lininės ir vilnonės), ankstyvaisiais viduramžiais – įvairios formos (cilindro, trikampės; plito tarnybinės) kepurių. Būta itin puošnių kepurių: didikai dėvėjo siūtas iš brangios medžiagos ir kailio. Vėliau kepurės ėmė rodyti rangą, profesiją ar užimamą padėtį (dvasininkų, karių, valdininkų, pirklių, studentų), paplito uniforminės kepurės (su snapeliu, pavyzdžiui, kepė), po Pirmojo pasaulinio karo – megztos kepurės, beretės.
vyriška šiaudinė kepurė su snapeliu (© Marijampolės kraštotyros muziejus)
Lietuvoje kailinės kepurės nuo seno siūtos iš kiaunės, ėriuko, kiškio kailio, medžiaginės – iš vilnonio (kartais jų, puoštų metalu, randama 9–10 amžiaus vyrų kapuose) ar pusvilnonio audinio. Viduramžiais dažniausiai dėvėtos vilnonės ir odinės kepurės. Nuo 15 amžiaus pabaigos didikai dažniausiai dėvėjo beretes, kalpokus, kailines ir veltas (17 amžiuje su kailio apvadais), miestiečiai ir valstiečiai – kailines ausines, veltines ar iš medžiagos siūtas įvairios formos kepures. 19 amžiaus pabaigos išplito apskritos su blizgančiu snapeliu kepurės. Iki Pirmojo pasaulinio karo be kepurių stengtasi viešai nesirodyti.