kepùrės stãtymas, viena lažybų rūšių, paprotinės teisės norma, taikyta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ankstyvuoju laikotarpiu.
Teisme ginčo šalys parodymų teisingumą civilinėje byloje garantavo lažybų pinigais, baudžiamojoje – siūlymu lažintis. Šalių teisės – lygios, procesas – rungtyninis. Civilinėje byloje atsisakius vienai šaliai tenkinti kitos šalies reikalavimus, ginčas buvo sprendžiamas baudžiamojoje byloje kepurės statymu: viena iš šalių teismo akivaizdoje statydavo (dėdavo) kepurę kaip ženklą, kad ji imasi pagrįsti savo reikalavimų tikrumą įrodymais, ir nurodydavo lažybų sumą. Teismas apklausdavo liudytojus, įvertindavo parodymus ir priimdavo sprendimą. Kitos šalies atsisakymas statyti kepurę buvo tolygus bylos pralaimėjimui. Pralaimėjusios šalies lažybų suma (užstatas) atitekdavo teisėjui. Jos dydis priklausė nuo ginčo šalių ekonominės padėties.
Baudžiamosiose bylose lažybų sumos nebuvo – šalis, nesutikusi lažintis, pralaimėdavo. Šaliai sutikus lažintis teismas apklausdavo tik jos liudytojus ir pagal jų parodymus būdavo priimamas sprendimas priteisti turtą arba baudą.
Valstybėje įsigalint rašytinei teisei kepurės statymą teismuose keitė įrodymų rinkimas.
620
1008