„Kepurinė“, „Kepurėlė“, „Kepurinis“, lietuvių liaudies šokis. Muzikinis metras 2/4, kai kur 6/8. Muzika 2 dalių – lėtos ir greitos. Choreografijai būdinga rato, žvaigždutės figūros, nusilenkimai (pasisveikinimai nukeliant kepurę ar skrybėlę). 17–19 a. Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje Kepurinę (Kepurinį) šokdavo vyrai ir merginos, Dzūkijoje Kepurinę (Kepurėlę) šokdavo tik merginos. Šokėjai dažniausiai sukdavosi ratu, vienas vaikščiodavo viduryje su kepure (skrybėle), atiduodamas ją kitam iškviesdavo jį į rato vidurį. Kitur kepures (skrybėles) turėdavo visi ir, pašokę kurią nors figūrą, jas nukeldami sveikindavosi. 1935 pirmąją sceninę Kepurinės kompoziciją sukūrė B. Juškevičiūtė ir A. Rugytė; vėliau ją papildė M. Bagdonaitė, J. Lingys, J. Gudavičius. Šį sceninį Kepurinės variantą šoka tik merginos. Nuleisdamos skrybėles žemyn ir nusilenkdamos jos sveikina aplinkinius ir viena kitą. 1956 E. Morkūnienės (choreografija) ir V. Kuprevičiaus (muzika) sukurtą Kepurinės (Kepurėlės) sceninį variantą šoka mišrios poros.
Vytauto Didžiojo universiteto studentai šoka Kepurinę (1935)