kepykla
kepyklà, duonos ir pyragų kepimo įmonė. Jos patalpų plotas ir įranga priklauso nuo kepamų kepinių asortimento ir kiekio. Nedidelėje kepykloje dažniausiai būna įrenginių tešlai maišyti, rauginti (jei reikia, ir minkyti), kamera tešlai kildyti, įranga kepinių ruošiniams formuoti ir viena arba kelios kepimo krosnys. Didelė kepykla – dažniausiai daugiaaukštis pastatas; jame, be minėtų, yra miltų priėmimo ir laikymo (silosų), tešlos apdorojimo (dalytuvų, apvalintuvų) ir kitų įrenginių. Į tokią kepyklą miltai atvežami miltvežiais, pneumatiniu transportu iškraunami į silosus ir juose laikomi. Iš silosų miltai tiekiami į viršutinį aukštą, sijojami, sveriami ir nuleidžiami į žemesnį aukštą, iš miltų, vandens ir kitų tešlos sudedamųjų dalių maišytuvais sumaišoma tešla. Raugintuvuose išrauginta ir išminkyta tešla išpilama į dalytuvą, iš jo – į apvalinimo ir formavimo mašinas.
Suformuoti tešlos pusgaminiai kildomi 35–40 °C temperatūros ir 75–85 % drėgnio kameroje. Pakilę pusgaminiai šaunami į kepimo krosnį, kaitinamą dujomis, elektra, infraraudonaisiais spinduliais, aukštojo dažnio elektros srove arba mišriuoju būdu. Iškepę duonos ir pyrago gaminiai ataušinami 15–20 °C temperatūros kameroje ir pakuojami, kai kada prieš pakavimą dar ir raikomi.
Istorija
Kepyklų būta jau prieš 4–8 tūkstančius metų. Lietuvoje kepyklos pirmiausia atsirado prie dvarų. Kepėjai minimi 16 a. dvarų inventoriuose. Miestų kepyklose duoną pardavimui kepė jau 18 a. pabaigoje. 19 a. pabaigoje viena didžiausių kepyklų buvo Vilniaus duona. 1890 joje dirbo 119 darbininkų. Per metus joje būdavo iškepama daugiau kaip 6197 t (378 331 pūdų) duonos. 20 a. pradžioje kepyklos aprūpindavo duona kariuomenę ir dalį miesto gyventojų. Mechanizuotas kepyklas imta sparčiai steigti 20 a. 4 dešimtmetyje, pvz., Kauno Paramos kepykla (1931) iškepdavo 45 t duonos per parą, Šiaulių Bangos kepykla (1936) – 10 t per parą. 20 a. 7–9 dešimtmetyje pastatyta naujų modernių kepyklų Vilniuje (1975), Klaipėdoje (1977), Kaune (1980), rekonstruotos Klaipėdoje (1981), Druskininkuose (1983), Kaune (1985). Nuo 20 a. 10 dešimtmečio atsirado mažų amatininkiškų kepyklų, kuriose dirbo keli darbininkai. 2017 viena didžiausių kepyklų buvo Vilniaus duona. Joje dirbo 440 darbininkų, per parą iškepdavo apie 0,3 mln. vienetų duonos ir pyrago gaminių.