kerdžius

kedžius, skedžius, piemenų vyresnysis.

Kerdžius prižiūrėjo gyvulius, piemenims (8–15 metų) paskirstydavo ganymo dienas (dažniausiai bandą ganė kerdžius ir du piemenys), mokė pinti krepšius, rišti šluotas, drožinėti. Lietuvoje 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje kerdžiumi samdydavo vyresnio amžiaus valstietį, dažniausiai kampininką, nebepajėgiantį dirbti kitų žemės ūkio darbų. Kerdžius samdytas vienam ganymo sezonui – nuo Jurginių iki Visų Šventųjų (dažniausiai juo būdavo kelerius metus) kaimo sueigoje (kuopoje), kartais kelių kaimų; jį samdydavo ir miestelių gyventojai. Bandą išgindavo anksti rytą (pūsdamas ragą arba trimitą, keldavo, pranešdavo melžimo ir išginimo laiką), pargindavo (kartais ir per kaitrą) iki saulėlydžio. Kerdžius ir piemenys buvo atsakingi už nuganytus pasėlius.

kaimo skerdžius (1938, fotografas Stasys Vaitkus; © Šiaulių Aušros muziejus)

kerdžiaus ragai (Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejus)

19 amžiaus pirmoje pusėje kerdžiui buvo atsilyginama dažniausiai grūdais ir bulvėmis, kartais ir pinigais (smulkioms išlaidoms), nuo 19 amžiaus pabaigos didesnę atlygio dalį sudarė pinigai: Valkininkų apylinkėse mokėta po 4–5 rublius ir po 1–2 gorčius grūdų nuo galvijo, 20 amžiaus pradžioje Nidoje – po 4 markes, 6 svarus duonos ir svarą druskos, 20 amžiaus ketvirtame dešimtmetyje – po 7–8 litus. Vidurio Lietuvoje, be grūdų, buvo atsilyginama ryšeliu linų, kopūstų galvomis ir burokais. Iki 20 amžiaus pradžios valstiečiai paeiliui kerdžių maitindavo kiekvienoje sodyboje, duodavo viršutinius drabužius, dažniausiai rudinę, nuo 20 amžiaus trečio dešimtmečio buvo atsilyginama dažniausiai pinigais. Dvarų kerdžiai būdavo aprūpinami gyvenamąja vieta, gaudavo ordinariją.

Pietų ir Pietryčių Lietuvos į vienkiemius neišskirstytuose kaimuose kerdžius buvo samdomas iki 20 amžiaus vidurio.

ganymas