Kernav, miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų; seniūnijos ir parapijos centras. 238 gyventojai (2021). Kernavė įsikūrusi Neries dešiniojo kranto viršutinėje terasoje. Iš šiaurės prieina Kernavės, iš rytų Draučių, iš pietų Sukros miškai. Plentai į Širvintas, Dūkštas. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Paštas, medicinos punktas, Musninkų A. Petrulio gimnazijos skyrius (1924 įsteigta pradžios mokykla; 1949–73 septynmetė, aštuonmetė, 1973–2020 pradinė mokykla), vaikų darželis, biblioteka (1951). Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus. Kernavės kapinėse yra paminklas Žuvusiems už Tėvynės laisvę (pastatytas 1937 ar 1939), knygnešio K. Baužio kapas; bažnyčios kriptoje palaidotas monsinjoras Č. Krivaitis, šventoriuje – visuomenės veikėjas kunigas N. Švogžlys-Milžinas.
Kernavės herbas
Kernavės archeologinė vietovė (Kernavės gyvenvietės, Kernavės kapinynas, Kernavės piliakalniai, Kernavės pilkapynas, Kriveikiškio kapinynas, Kernavės senojo miesto ir senosios bažnyčios vietos) – Valstybinis Kernavės kultūros rezervatas – pasaulio paveldo vertybė (2004). Kasmetinis archeologijos festivalis Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (nuo 1999; vyksta liepos mėnesį).
archeologijos festivalis Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje
Architektūra
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Kernavėje (apie 1920; priekyje – Mozės skulptūra, 2000, skulptorius A. Kmieliauskas)
Neogotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje (pastatyta apie 1920) yra vertingi paveikslai (Šventoji šeima 18 a., Švč. Mergelė Marija Škaplierinė, su aptaisais, 1816), skulptūros (Nukryžiuotasis 1818, Švč. Mergelės Marijos bareljefas, 19 a. pirma pusė), neobarokinis altorius (19 a. pradžia), altorėlis su šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslais (19 a. pirma pusė), žalvarinis barokinis varpas (nuliedintas 1667 Vilniuje). Medinė aštuonkampio plano su piramidiniu stogu koplyčia (18 a. pabaiga ar 1822; dabar bažnytinių reliktų muziejus). Mūrinė aštuonkampio plano vėlyvojo klasicizmo Römerių mauzoliejinė koplyčia (1856). Mokyklos pastatas (1929). Priešais bažnyčią – granitinė Mozės skulptūra (2000, skulptorius A. Kmieliauskas).
2271
Istorija
Archeologiniais duomenimis, Kernavės apylinkėse devintame–septintame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo senovinė gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Pirmą kartą Kernavė minima 1279 Livonijos kronikose; 13–14 a. buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų. Suklestėjo Traidenio (1269–82) ir Vytenio (1295–1316) valdymo laikais. Kernavė turėjo vidurinių amžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, ją saugoję priešpiliai (Lizdeikos ir Mindaugo sosto piliakalniai), įtvirtintas papilys – viršutinis miestas (Pilies kalne). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje (į vakarus ir šiaurę nuo Kernavės piliakalnių), kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai (užėmė keliolika hektarų). Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8–10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyvenamaisiais pastatais ir dirbtuvėmis. 13 a. pabaigoje Kernavės gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba; Kernavės pirkliai minimi 1290, 1303 Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti prie Kernavės, Kriveikiškio kapinyne. Kernavės miestas pirmą kartą minimas 1380–90 Rusios miestų sąraše; manoma, Kernavėje 14 a. buvo apie 500 gyventojų.
14 a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Kernavės pilių kompleksą 1365 sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 miesto gynėjų (vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto) per atsitraukimą. Po Vyganto mirties (1392) Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų (Kristinas iš Kernavės minimas 1413 Horodlėje gavęs Trimitų herbą), vėliau – Podbereskių, Hlebavičių, Kurnickių, Ryminskių, Despot Zenovičių, Bžostovskių, Bialozorų. 15 a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios Kernavės bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430, apie 1698 ir 1738 perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai (1522 Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas). 16 a. Kernavėje klebonavo teisininkas ir poetas P. Roizijus. 1571 Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teisę (1792 atnaujinta, suteiktas herbas). 16 a. Kernavė buvo pavieto centras, nuo 17 a. vidurio – seniūnija.
Medinė koplyčia Kernavėje (18 a. pabaiga ar 1822; dabar bažnytinių reliktų muziejus)
Nuo 1777 kurį laiką veikė parapinė mokykla. Bažnyčios žemės valdas 1843 perėmė valstybė. Dvaras sunyko po 19 a. 7 dešimtmečio reformos. 1 km į rytus nuo Kernavės 1920–39 ėjo Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija. 1930–34 ir 1968–79 Kernavėje klebonavo visuomenės veikėjas kunigas N. Švogžlys-Milžinas. 1940–49 kalinti ir ištremti 20 Kernavės gyventojų; 1941 įkalintas (mirė lageryje) mokytojas J. Šiaučiūnas (Kernavės muziejaus įkūrėjas). Kernavės apylinkėse 1945–48 veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Sovietų okupacijos metais Kernavė buvo apylinkės ir kolūkio centras. 1988 patvirtintas Kernavės herbas. 1795 buvo 194, 1833 – 63, 1861 – 260, 1886 – 242, 1923 – 252, 1959 – 170, 1979 – 177, 1989 – 289, 2001 – 307, 2011 – 272 gyventojai.
Kernavė Vilnius 1972; J. Vitkūnas Kernavė: vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą Vilnius 1999.
1490