Kernavės piliakalniai
Kernavės piliakalniai
Kernavs pliakalniai, penki piliakalniai Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Kernavės pietiniame pakraštyje, Neries slėnio dešiniajame šlaite. Kernavės piliakalnių teritorija – vienas Lietuvos valstybės susidarymo centrų. Piliakalniai: Aukuro kalnas, Mindaugo Sostas, Lizdeikos kalnas ir Pilies kalnas yra vienas šalia kito, apie 0,4 km į pietryčius nuo jų yra Kriveikiškio piliakalnis. Priklauso Pasaulio kultūros paveldo objektui (nuo 2004) Kernavės archeologinei vietovei.
Kernavės piliakalniai
Kernavės archeologinė vietovė
Aukuro kalnas
Aukuro kalnas, dar vadinamas Barščių kalnu ir Šventu kalnu, yra vidurinėje piliakalnių komplekso dalyje. Tai pailga nupjauto kūgio formos kalva, kurią nuo Mindaugo Sosto (iš šiaurės pusės) ir Lizdeikos kalno (iš rytų pusės) skiria gilūs grioviai, iš pietų juosia Neries slėnis. Šlaitai statūs, pietinis – 18 m, šiaurinis – 13 m aukščio, rytinio šlaito papėdėje tekėjo Pajauta. Aikštelė pailga, 53 × 20 m dydžio.
1857 aprašė K. Tiškevičius, 1859 kasinėjo V. Sirokomlė, 1985 Vilniaus universiteto archeologų ekspedicija (vadovas A. Luchtanas) tyrė griovį tarp Aukuro kalno ir Mindaugo Sosto bei dalį Aukuro kalno šiaurinio šlaito (iš viso 30 m2 plotą). Manoma, kad Aukuro kalną iš trijų pusių juosė vandens prileistas 3 m gylio griovys; jo rytiniame pakraštyje buvo apie 2 m aukščio pylimas. Piliakalnio papėdėje rasta šlaitą tvirtinusio akmenų grindinio liekanų, šiaurinio šlaito kultūriniame sluoksnyje – žiestos keramikos, stiklo apyrankės dalis, stiklinių indų iš Artimųjų Rytų liekanų, žalvarinė kalavijo rankenos buožės dalis, geležinė cilindrinė spyna, griovyje – žiestos keramikos, gyvulių kaulų, geležies gargažių, molio tinko gabalų; griovio ir šlaito radiniai datuojami 12 a. pabaiga–14 amžiumi.
Aukuro kalnas
1992–1993 aikštelėje ištirtas (vadovas A. Luchtanas) 194 m2 plotas; rastas 1–2,6 m storio kultūrinis sluoksnis (datuojamas 1 a. pr. Kr.–14 a. po Kr.) su 4 horizontais ir gaisrų žymėmis. Ankstyvuoju laikotarpiu piliakalnyje buvo įtvirtinta gyvenvietė (priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai), kuri 2 a. pabaigoje sudeginta; rasta ilgas stulpinės konstrukcijos pastatas, brūkšniuotos keramikos, Djakovo tipo svarelių (Djakovo kultūra), geležies ylų, peilių, plokštinio antsmilkinio liejimo forma. Vėliau piliakalnyje įsikūrusi gyvenvietė (rasta grublėtos keramikos, geležinių ietigalių ir trisparnių strėlių antgalių) buvo sudeginta 5 a. viduryje. Po gaisro piliakalnio įtvirtinimai ir pastatai buvo atstatyti, jame gyventa nuo pirmo tūkstantmečio antros pusės iki 13–14 a.; rasta įvežtinių stiklo indų (iš Artimųjų Rytų), stiklo apyrankių, švininių plombų, glazūruotos keramikos. Manoma, Aukuro kalne buvo kunigaikščio rezidencija.
Mindaugo Sostas
Į šiaurę nuo Aukuro kalno yra Mindaugo Sostas. Jį iš vakarų, pietų ir rytų juosia gilūs grioviai, skiriantys nuo Aukuro ir Pilies kalnų bei aukštumos šiaurėje. Šlaitai statūs, 20–23 m aukščio. Aikštelė pailga, 57 × 17 m dydžio. Jos šiauriniame gale yra 5 m aukščio nupjauto kūgio formos pylimas.
1859 kasinėjo V. Sirokomlė, 1979–1982 tyrė Vilniaus universiteto ir Istorijos instituto (Lietuvos istorijos institutas) ekspedicija (vadovai P. Kulikauskas ir R. Kulikauskienė); ištirtas aikštelės 564 m2 plotas. Aptikta 1 m (aikštelės viduryje) ir 2,0–2,5 m (pakraščiuose) storio kultūrinis sluoksnis; rasta pirmo tūkstantmečio vidurio ir antros pusės stačiakampių stulpinės konstrukcijos pastatų liekanų, židinys, lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos, molinių tinklų pasvarų, 13–14 a. (išsiskiria 14 a. kultūrinio sluoksnio 2 horizontai: apatinis, susidaręs po 1365 gaisro, ir viršutinis – po 1390 gaisro) medinės moliu apdrėbtos gynybinės sienos ir sudegusių ręstinių pastatų liekanų, žiestos keramikos, suanglėjusių grūdų, gyvulių kaulų, geležinių dirbinių (vienanarės žirklės, peilių, kaltų, arbaletinių strėlių antgalių, cilindrinių spynų, raktų), akmeninių ir kaulinių verpstukų, žalvarinių segių. Mindaugo Sostas – gynybinis priešpilis (iš šiaurės saugojo Aukuro kalną), po 1390 gaisro apleistas.
Kernavės piliakalniai
Lizdeikos kalnas
Į rytus nuo Mindaugo Sosto yra Lizdeikos kalnas, dar vadinamas Smailiakalniu. Iš vakarų ir šiaurės juosia gilios daubos, pietinis šlaitas leidžiasi į Neries slėnį, rytuose yra aukštuma. Šlaitai statūs, 25–30 m aukščio. Aikštelė ovali, 27 × 12 m dydžio. Jos rytiniame gale yra 4,5 m aukščio kūgio formos pylimas (išorėje 6 m aukščio). Už pylimo buvo 2 (1,0–1,5 m gylio ir 2–3 m pločio, viršuje) gynybiniai grioviai. Lizdeikos kalnas – gynybinis priešpilis, saugojo Aukuro kalną iš rytų pusės. Į rytus ir šiaurės rytus nuo jo yra pirmo tūkstantmečio vidurio ir antros pusės gyvenvietė (2 hektarai). Vilniaus universiteto archeologų ekspedicija (vadovai P. Kulikauskas ir A. Luchtanas) 1979 ištyrė jos 254 m2 plotą. Rasta apardytų židinių, ūkinių duobių, stulpaviečių, lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos, geležies gargažių, geležinių ylų.
Lizdeikos kalnas
Pilies kalnas
Į šiaurės vakarus nuo Aukuro kalno ir į vakarus nuo Mindaugo Sosto yra Pilies kalnas, dar vadinamas Piliaviete, Įgulos kalnu – tai aukštutinė senojo Kernavės miesto dalis. Iš pietų ir pietvakarių juosia Neries slėnis; į slėnį besileidžiantys šlaitai statūs, iki 30 m aukščio, rytinis šlaitas – 25 m aukščio. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose aikštelę nuo aukštumų skiria 150 m ilgio ir 3,5–4,0 m (išorėje 5,5–6,0 m) aukščio pylimas, už jo yra 2,7–3,5 m gylio ir 20–25 m pločio (viršuje) griovys. Aikštelė netaisyklingo plano, 180 × 100 m dydžio, apardyta ariant.
1983 Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto ekspedicija (vadovė R. Kulikauskienė), 1985 Vilniaus universiteto ekspedicija (vadovas A. Luchtanas) aikštelės rytinėje dalyje ištyrė 569 m2 plotą. Kultūrinis sluoksnis – iki 0,7 m storio, apardytas. Rasta titnaginių dirbinių, lipdytos šiek tiek brūkšniuotu paviršiumi keramikos (antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga). Pirmo tūkstantmečio viduryje ir antroje pusėje aikštelės rytinėje dalyje buvo neįtvirtinta gyvenvietė (rasta stulpinės konstrukcijos pastatų, židinių, ūkinių duobių liekanų, lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos), 13–14 a. Pilies kalnas buvo gyvenamas daug tankiau (kultūrinis sluoksnis 0,2–0,3 m storio). Išliko įtvirtinto amatininkų ir pirklių papilio (apie 2 ha) liekanų; rasta sudegusių stačiakampių pastatų liekanų, ūkinių duobių ir įvairių dirbinių. Prie pastato aptiktas lietuviškų ilgųjų lobis (4 ilgieji).
Kernavės piliakalniai
Po 1365 gaisro pylimas buvo paaukštintas, po 1390 gaisro Pilies kalnas prarado gynybinę reikšmę. Jo aikštelėje buvo pastatyti dvaro, 16 a. – klebonijos gyvenamasis ir ūkinis pastatai, įrengta sodas ir daržai.
Kriveikiškio piliakalnis
Į pietryčius nuo Lizdeikos kalno ir Kriveikiškio kaimo, Neries IV terasos kyšulio gale, Kernavėlės dešiniajame krante, yra Kriveikiškio piliakalnis. Šlaitai, besileidžiantys į Neries ir Kernavėlės slėnį, statūs, 20–22 m aukščio. Šiaurėje nuo aukštumos piliakalnį skiria 4 m aukščio kūgio formos pylimas, rytuose – griovys; rytinis šlaitas nuožulnus, 7 m aukščio. Aikštelė maža, 11 × 5 m dydžio. Vilniaus universiteto archeologų ekspedicija (vadovas A. Luchtanas) aikštelėje, šiauriniame šlaite ir papėdėje 1989 ištyrė 15 m2 plotą. Pylimo viršūnėje rasta įtvirtinimų liekanų. Piliakalnis – žvalgybinės paskirties, 14 a. naudotas Kernavės pilių prieigoms ginti. Apie 150 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra Kriveikiškio kapinynas ir 15–19 a. Kriveikiškio kaimavietė. Radiniai saugomi Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje.
1490
Aukuro kalnas; Mindaugo Sostas; Lizdeikos kalnas; Pilies kalnas; Kriveikiškio piliakalnis; -Barščių kalnas; -Šventas kalnas; -Smailiakalnis; -Įgulos kalnas; -Kriveikiškio kaimavietė; -Kriveikiškio kapinynas; Kernavės archeologinė vietovė