kerubas

kerùbas (< hebr.), cherubnas, antgamtinė dvasinė būtybė. Angelų hierarchijoje, nustatytoje Dionisijui Areopagitui priskiriamame traktate (5 a.), – aukštesnio rango angelai, esantys pirmoje grupėje, antroje eilėje (po serafimų). Senajame Testamente minima, kad kerubas turi keturis veidus (kerubo, žmogaus, liūto, erelio; Ez 10, 14), supa Dievo sostą, saugo kelią link gyvybės medžio (Pr 3, 24), Dievo kalną (Ez 28, 14–16), Sandoros skrynią, neša Jahvės sostą (Ez 10). Cherubinas, kaip Jahvės karališkosios galios simbolis, vaizduojamas šventykloje ant sienų ir durų (1 Kar 6, 29–35, Ez 41, 18–25). Naujajame Testamente simbolizuoja visur esančias ir visa matančias aukščiausias dvasines būtybes; sutampa su serafimais (Apr 4). Ankstyvosios krikščionybės dailėje kerubas vaizduojamas kaip keturgalvė ar keturveidė būtybė, su keturiais ar šešiais daugybe akių nusagstytais sparnais, nuo Renesanso – kaip šešiasparnė angelo galva. Vidurinių amžių ikonografijoje kerubo atributai – sparnuotas ratas ir knyga.

kerubas (sienų tapybos fragmentas Cefalú katedroje, Sicilija)

663