Kęstutis (A. Guagnini 16 a. kronikos iliustracija)
Kęstùtis apie 1300 1382 08 pirma pusėKrevas, Trakų kunigaikštis (nuo 1337), Lietuvos didysis kunigaikštis (1381 pabaiga–1382 vidurys). Iš Gediminaičių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir jo žmonos Jaunės sūnus, didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Jaunučio, kunigaikščių Manvydo, Narimanto, Karijoto, Liubarto ir spėjamo Vytauto brolis. Trakų kunigaikštystę Kęstutis ėmė valdyti 1337, per kovas su kryžiuočiais žuvus jos kunigaikščiui spėjamam vyriausiajam broliui Vytautui; kartu buvo Žemaitijos siuzerenas ir, manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio submonarchas. Kai kurių tyrėjų teigimu, 14 a. trečiame ketvirtyje savo sostinę iš Senųjų Trakų perkėlė į Naujuosius Trakus. Jo atrama buvo kunigaikštystės Taryba ir bajorai, t. p. žemaičiai. Savo valdose Kęstutis buvo visiškai savarankiškas.
1344 mirus Gedimino žmonai ir jo vaikų motinai kunigaikštienei Jaunei, 1345 Kęstutis su broliu Algirdu pašalino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto brolį Jaunutį. Pripažino vyresnįjį brolį Algirdą didžiuoju kunigaikščiu, šis garantavo Kęstučiui paveldimas teises į Trakų kunigaikštystę ir submonarcho statusą. Abu sutartinai valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų sąjunga privertė paklusti kitus brolius, leido atremti priešus ir sustiprino Lietuvos valstybę. Dažnai ir pats Kęstutis buvo tituluojamas didžiuoju kunigaikščiu; istorijos šaltiniuose yra užuominų, kad 1349–51 pats buvo didysis kunigaikštis. Būdamas submonarchas gerai suvokė svarbiausius Gediminaičių dinastijos, kartu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, politinius interesus.
Kęstučio antspaudas (1379)
Kęstutis labiau rūpinosi Vakarų politika (gynyba nuo Vokiečių ordino, santykiai su Lenkija ir Vengrija), Algirdas – Rytų (santykiai su rusų kunigaikštystėmis, mongolų‑totorių Aukso orda, Bizantija).
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo padedamas nuo Vokiečių ordino atkakliai gynė Aukštaitiją ir Žemaitiją. 1342–82 atrėmė apie 70 Vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino žygių į Lietuvą (1345 didelį Vokiečių ordino ir Vakarų Europos kryžininkų žygį; 1348 įvyko Strėvos mūšis). Ypač aršios kovos vyko 1360–80 (ordinai surengė net 70 žygių, iš jų 40 – 1370–80): priešas 1365, 1377 pirmą kartą pasiekė Trakus, Kernavę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių.
Kęstutis suorganizavo gynybą svarbiausiame fronte – prie Nemuno; palei Nemuną Lietuvoje pastatytas Vokiečių ordino pilis jo vadovaujama kariuomenė sugriovė. Kęstučio ir Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė surengė daugiau kaip 40 atsakomųjų žygių, daugiausia į Vokiečių ordino valdas.
1342 jie su Algirdo vyriausiuoju sūnumi Andriumi Livonijos ordino riterius privertė pasitraukti iš Pskovo žemės. 1345 Kęstutis su Algirdu nusiaubė jų valdas Livonijoje iki Rygos ir Cėsių, 1377 – Kuldīgos apylinkes Kurše. Prūsijoje puolė Vokiečių ordino pilis iki Baltijos ir Kuršių marių Semboje ir iki Aismarių. 1361 pavasarį Įsruties apylinkėse Kęstučio kariuomenė netikėtai buvo užpulta gausesnės kryžiuočių rinktinės, pats jis paimtas į nelaisvę ir kalinamas (pusę metų) Vokiečių ordino sostinės Marienburgo pilyje. Vieno savo tarnų lietuvio belaisvio Alfo (ar Adolfo) padedamas, persirengęs kryžiuočio drabužiais, 1361 11 pabėgo ir per Mazoviją grįžo į Lietuvą.
Kęstučiui su Algirdu išvykus kariauti su mongolais‑totoriais, Vokiečių ordino kariuomenė 1362 pavasarį sugriovė Kauno pilį, paėmė į nelaisvę keliasdešimt išlikusių gyvų jos gynėjų, kartu ir sužeistą įgulos vadą Kęstučio sūnų Vaidotą.
Su Algirdu Kęstutis 1370 vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei Rūdavos mūšyje. 1382 pavasarį puldamas kryžiuočių Jurgenburgo pilį prie Nemuno pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje panaudojo bombardas.
Kęstutis ir Algirdas, siekdami demaskuoti ordinų agresijos į Lietuvą motyvus, sutiko derėtis dėl Lietuvos krikšto. Tarpininkauti deryboms su popiežiumi ir Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatoriumi ėmėsi Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis, Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis, Mazovijos kunigaikštis Zemovitas III (už jo sūnaus Jonušo I buvo ištekėjusi Kęstučio duktė Danutė Kęstutaitė).
Kęstučio ir Algirdo derybos su imperatoriaus Karolio IV atstovais vyko 1358 Vilniuje; pats Kęstutis tarėsi su Liudviku I Didžiuoju 1351 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje. Lietuvos valdovai kėlė krikšto sąlygą: Vokiečių ordinas turi nutraukti karą su Lietuva ir grąžinti jų tėvonines žemes Prūsijoje iki Alnos, Priegliaus upių ir Aismarių (Mažąją Lietuvą), nuo ten pagal Baltiją iki Dauguvos (Padauguvį valdė Livonijos ordinas) ir nuo jos žiočių palei tėkmę iki senrusių žemių. Kęstutis ir Algirdas siūlė Vokiečių ordiną iškelti į pietines stepes ginti krikščioniškos Rusios nuo mongolų‑totorių. Sąlygos akivaizdžiai buvo nerealios, ir derybos žlugo.
Abu su Algirdu arba vienas padėjo broliui Liubartui kovoti su Haličo-Voluinės kunigaikštyste puolančia minėtų Lenkijos ir Vengrijos karalių kariuomene (1348, 1350, 1351, 1365, 1368, 1369, 1370). Abiem išvykus su kariuomene Kęstučio sūnus Butautas 1365 nesėkmingai mėgino jėga užimti didžiojo kunigaikščio sostą. Kęstutis, Liubarto prašomas pagelbėti, nutraukęs karą su Vokiečių ordinu, 1376 su didele kariuomene puolė Sandomiero žemę ir įsiveržė beveik iki Krokuvos. Padėjo Algirdui per 1368, 1370, 1372 žygius į Maskvą.
Po Algirdo mirties (1377) Kęstutis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Jogaila, pripažino jį didžiuoju kunigaikščiu ir teikė jam tokią pirmenybę, kokią turėjo tėvas. 1379 09 29 Trakuose abu sudarė 10 metų paliaubų sutartį su Vokiečių ordinu, bet kryžiuočiai, naudodamiesi Andriaus (Algirdo vyriausiojo sūnaus) maištu prieš brolį Jogailą, kurstė Gediminaičių nesantaiką.
Kęstutis, iš kryžiuočių pareigūno sužinojęs apie 1380 05 31 Dovydiškių sutartį, Jogailos slapta sudarytą su Vokiečių ordinu ir priešišką Kęstučiui (abu ordinai ėmė puldinėti Kęstučio valdas), 1381 11 užėmė Vilnių, pašalino iš valdžios Jogailą ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Jogailai davė valdyti jo tėvo Algirdo palikimą – Krevo ir Vitebsko žemes, išgavo iš jo pažadą nesiekti didžiojo kunigaikščio valdžios ir nekenkti Kęstučiui. Po to Kęstutis kovojo su Vokiečių ordinu, puolė iki Alnos ir Priegliaus. Jogaila su broliais Skirgaila ir Kaributu sudarė prieš Kęstutį sankalbą.
Severianų Naugarde Kaributas 1382 05 pradėjo sukilimą. Kęstučiui išvykus jo malšinti Vilniuje įvyko perversmas ir 06 12 Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio valdžią. 07 06 prie Trakų Jogaila su kryžiuočiais sudarė Kęstučiui priešišką Bražuolės sutartį, 07 20 jų remiamas užėmė Trakus. Atvykę į Gardiną Kęstutis su sūnumi Vytautu sudarė veikimo planą ir išskubėjo pagalbos į Žemaitiją. 08 03 ties Trakais suartėjo Jogailos ir Kęstučio kariuomenės. Kęstutį rėmė žemaičiai, Vytauto ir Liubarto kariuomenė, Jogailai padėjo Trakų vietininku paskirtas Skirgaila ir Livonijos ordino dalinys. Lietuviai nenorėjo vieni su kitais kautis ir derybų pretekstu Kęstutis su Vytautu buvo pakviesti į Jogailos stovyklą, ten suimti. Kęstutis Krėvos pilyje buvo nužudytas (pasmaugtas), Vytautas pabėgo į Vokiečių ordino valdas.
Kęstučio mirtis (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Kęstučio paminklo Prienuose atstatymo iškilmės 1990 (paminklas pastatytas 1937, skulptorius K. Ausiejus; 1954 nugriautas ir užkastas; 1990 atstatytas, bronza, skulptorius G. Kamarauskas, architektas K. Lupeikis)
Vidaus kovos labai apsunkino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynimą nuo kryžiuočių agresijos (jau 1382 rudenį Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė Dubysos sutartis, kuriomis Vokiečių ordinui perleido Žemaitiją; sutartys nebuvo ratifikuotos ir neįsigaliojo). Kęstutis tvirtai ir nuosekliai gynė to meto Lietuvos vakarines žemes, stiprino valstybės vientisumą ir nepriklausomybę. Metraštininkų (netgi priešo šalies) teigimu, buvo narsus ir talentingas karvedys, taurus, humaniškas. Turėjo 6 ar daugiau sūnų (su pirmąja žmona – Patriką, Vaidotą, Butautą, su antrąja – Vytautą, Žygimantą, Tautvilą). Garsiausi antrosios žmonos Birutės – Vytautas ir Žygimantas – tapo Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Kęstučio palaikai pagal pagonių apeigas buvo iškilmingai sudeginti, bet jo šalininkai buvo persekiojami, suiminėjami ir net žudomi.
L: A. Kučinskas Kęstutis Vilnius 21989.
683
2326
415