kiaulininkỹstė, gyvulininkystės šaka – kiaulių veisimas, jų genetinis tobulinimas ir auginimas produkcijai gauti. Ji sudaro 40 % pasaulio mėsos produkcijos (94 mln. t skerdienos; 2004). Didelis kiaulių vislumas, trumpas nėštumo periodas, greitas brendimas leidžia suvartojant palyginti nedaug pašarų per metus iš 1 paršavedės vadų gauti apie 2,5 t kiaulienos.
Kiaulės pradėtos auginti gentinėje bendruomenėje (Kinijoje ir kitur). Maždaug prieš 5000 m. Egipte, Graikijoje, Indijoje buvo sukurtos naujos kiaulių veislės. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje kiaulininkystė buvo intensyviai plėtojama Vakarų Europoje, išvestos pirmosios kultūrinės kiaulių veislės (vidutinės baltosios, Česterio baltosios, didžiosios juodosios); iš jų vėliau sukurtos plačiai auginamos veislės (jorkšyrai, landrasai, berkšyrai, didžiosios baltosios). 19–20 a. kiaulininkystė paplito daugumoje šalių (1 lent.). 21 a. pradžioje didelis produktyvumas gaunamas derinant visas grandis (šėrimą, veislininkystę, geras laikymo sąlygas). Kiaulės iki 100 kg masės užauga per 150–160 d., 1 kg priesvorio sunaudojama 2,5–3,0 kg koncentruotųjų pašarų, skerdenos išeiga 68–85 %, raumeninė skerdenos dalis – 60 %. Pasaulyje yra daugiau kaip 400 kiaulių veislių (iš jų pusė Kinijoje), bet ūkiui svarbios tik didžiosios baltosios, diurokai, hempšyrai, landrasai ir pjetrenai. Šių veislių pagrindu kuriamos naujos veislės ir linijos. Yra veislių vietinės (regioninės) reikšmės. Kiaulininkystė specializuojama ir koncentruojama, diegiamos naujausios hibridizacijos sistemos. Veislynai užsiima tik veislininkyste, augina grynaveislius gyvulius, bando įvairius derinius su kitomis veislėmis, reprodukciniai ūkiai daugina mišrūnes kiaules, yra ūkių, kurie verčiasi mišrūnų auginimu mėsai.
1
2889