Kibelė

Kibèlė (Kybelē), frigų kilmės deivė. Visko, kas gyva pasaulyje, motina, atgaivinanti mirusią gamtą, teikianti derlingumą. Savo funkcijomis artima graikų deivei Rėjai (kartais identifikuojama su ja). Niūri ir negailestinga, iš savo sekėjų reikalauja visiško paklusnumo, užsimiršimo beprotiškoje euforijoje. Keliauja auksiniame karo vežime su bokšto pavidalo karūna ant galvos, ją lydi įniršę koribantai (palydovai ir žyniai), kuretai (demoniškos būtybės), liūtai ir panteros. Kibelė gyvena tarp žvėrių kalnų viršūnėse, jos šventas gyvūnas – liūtas. Helenistiniais laikais Kibelės kulto svarbiausias centras – Pesinunto miestas Galatijoje. Romoje Kibelės kultas įsigalėjo 204 prieš Kristų, II pūnų karo pabaigoje (per romėnų ekspansiją į Rytus). Kibelės garbei kasmet būdavo švenčiamos Megalesijų šventės; imperijos laikais, kai išsiplėtojo religinis sinkretizmas ir deivę imta garbinti kaip miestų ir visos valstybės gerovės sergėtoją, jos buvo ypač iškilmingos.