kibla

kiblà (< arab.), islame – atsigręžimas veidu į Meką; kryptis. Atsigręžimą įtvirtino pranašas Mahometas (manoma, iki 622 meldžiantis buvo atsisukama į Jeruzalę). Korane ir ankstyvuosiuose chadisuose sakoma, kad kibla yra musulmonų skiriamasis bruožas, ištikimybės Alachui ir jo apreikštai religijai ženklas. Kibla atliekama per azaną, meldžiantis (mečetėse Mekos kryptį rodo maldų salės sienoje esanti nedidelė niša – michrabas), pradedant ir baigiant chadžą, t. p. jo metu (baigus simbolinį šėtono užmėtymą akmenimis). Pagal tradiciją, musulmonai laidojami dešine veido puse atgręžti į Meką. Korane sakoma, kad atliekant kiblą nedera pamiršti, jog Alachas yra visur.