kiekýbinė kontròlė, kiekýbinė pinig kontròlė, pinigų (monetarinės) politikos priemonės.
Taikydamas kiekybinę kontrolę centrinis bankas kontroliuoja pinigų pasiūlą (pinigų kiekį apyvartoje ir indėlius komercinių bankų sąskaitose). Pinigų politika įgyvendinama trimis pagrindinėmis priemonėmis: atvirosios rinkos operacijomis (jos yra pinigų pasiūlos kontrolės svarbiausia priemonė), komercinių bankų diskontavimu ir privalomųjų atsargų normos nustatymu. Centrinis bankas parduoda arba perka valstybės obligacijas finansų rinkose, kuriose pirkėjai arba pardavėjai yra komerciniai bankai, kiti verslo subjektai ir pavieniai asmenys, ir taip mažina arba didina pinigų kiekį. Vykdydamas diskonto politiką centrinis bankas nustato palūkanų normą už komerciniams bankams išduodamas terminuotas paskolas. Šios normos didinimas mažina norą imti kreditus iš centrinio banko (rinkoje mažėja pinigų pasiūla), mažinimas skatina daugiau skolintis (didėja pinigų pasiūla). Komerciniai bankai privalo savo seifuose arba centrinio banko sąskaitose laikyti centrinio banko nustatyto dydžio (procentais nuo visų komercinio banko indėlių sumos) privalomąsias grynųjų pinigų atsargas. Jei komercinio banko faktiškosios atsargos mažesnės, jis privalo skolintis iš centrinio banko reikalingam kiekiui sudaryti.
Pinigų politika veikia verslo ciklus, reguliuoja infliaciją, nes daro įtaką palūkanų normai ir valiutos kursui. Centrinis bankas, vykdydamas pinigų politiką, privalo parinkti kiekybinės kontrolės priemones, kurios geriausiai veiktų ekonomiką.
Gali būti vykdoma skatinamoji (kreditas lengvai gaunamas ir yra pigus, padidėja išlaidos ir užimtumas), stabdomoji (mažina pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija) pinigų politika.
Pagrindine problema tampa, ką turi kontroliuoti centrinis bankas – pinigų pasiūlą ar palūkanų normą, nes vienu metu stabilizuoti abu rodiklius neįmanoma.
1036