kiẽmas, sodybos, pilies arba rūmų aikštelė, apie kurią grupuojami pastatai. Būna reprezentacinis (švarusis, gerasis) ir ūkinis (vienas arba keli) kiemas. Dažniausiai yra netaisyklingo stačiakampio plano, pusiau atviras (iš vienos arba kelių pusių apstatytas pastatais) ar uždaras (vidinis kiemas arba kiemas, aptvertas tvora). Reprezentaciniai uždari kiemai dažniausiai grindžiami akmenimis ar plokštėmis, jie puošiami fontanais, statulomis, juos puošia pastatų arkados, galerijos, kolonos. Atviri kiemai apsėjami žole, juose įrengiami takai, baseinai, alpinariumai, sodinami augalai.
Lietuvoje
Lietuvos valstiečių 18 a.–19 a. pirmos pusės sodybose būdavo 1–3 įvairaus ploto ir plano kiemai. Pagal paskirtį buvo gerasis kiemas (atšlaimas; apie jį buvo išsidėstę namas, svirnas, darželis, prie jo šliejosi vaismedžių sodas), ūkinis kiemas (buvo prie tvarto, kiaulidės) ir kluoniena (žardiena; jame buvo kluonas, daržinė, žardas). Kluonienoje būdavo apdorojami javai, linai, prie jos buvo įrengiami bandodaržiai veršeliams, kumeliukams ganytis. Kiemus skyrė tvoros, varteliai, lipynės, medžių ar krūmų guotai. Ūkiniuose kiemuose dažnai buvo iškasami tvenkiniai. Žemaitijoje gerasis kiemas nuo ūkinio dažniausiai buvo per 10–20 m, ūkinis – nuo kluonienos per 25–60 metrų, Aukštaitijoje (ypač gatviniuose rėžiniuose smulkių ūkių kaimuose) – maži kiemai. Užnemunėje 19 a. pradžioje, išskirsčius gatvinius rėžinius kaimus į vienkiemius, pastatus pradėta statyti apie vieną erdvų stačiakampį kiemą, prie kurio šliejosi sodai. Kaimo tipo gyvenvietėse gerasis kiemas su gėlynu dažniausiai būna tarp gyvenamojo namo ir gatvės (atviras), ūkinis – tarp gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų.
2271