Kjevo istòrija
Dabartinio Kijevo teritorijoje žmonės apsigyveno vėlyvajame paleolite. Šio laikotarpio stovyklų liekanų daugiausia aptinkama Dniepro dešiniojo kranto urvuose. Kijevo pavadinimas siejamas su Kijaus, vieno legendinių miesto įkūrėjų (Kijus, Ščekas ir Choryvas), vardu. Kijevas įkurtas 6–7 a.; buvo rytų slavų genties polianų centras. Rusų metraščiai pirmą kartą mini 860. Miestui iškilti reikšmės turėjo geografinė padėtis: per Kijevą ėjo Rusios svarbiausi prekybos keliai.
Nepriklausomybės aikštė Kijeve (Maidanas); 2015 vaizdas
882–1132 Kijevas – Kijevo Rusios sostinė. 988 Rusiai priėmus krikštą Kijevas tapo metropolijos centru. Tuo metu Kijevas buvo vienas didžiausių (turėjo apie 40 000 gyventojų) ir turtingiausių Europos miestų. Labai išplėtota raštija, amatai. Vyko intensyvi statyba, ypač cerkvių. Susiklostė savitas architektūros stilius. Nuo 12 a. 4 dešimtmečio – dalinės Kijevo kunigaikštystės sostinė.
1240 užimtas ir sugriautas mongolų‑totorių. Nuo 1362 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Miestas atgimė. Nuo 1471 – Kijevo vaivadijos centras. 1482 sunaikintas Krymo totorių. 1494–97 gavo Magdeburgo teises.
Pagal 1569 Liublino uniją atiteko Lenkijai. Nuo 16 a. antros pusės – metropolijos, apimančios Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių vyskupijas, centras. 17–18 a. tapo svarbiu Rytų Europos kultūros ir mokslo centru (1632 įkurta Kijevo Mohylos kolegija, nuo 1701 Kijevo Mohylos akademija). 1667 Andrusovo paliaubų sutartimi Kijevas Rusijai buvo pripažintas 2 metams, 1686 visam laikui. Nutrūkę ryšiai su Dešiniakrante Ukraina pristabdė Kijevo plėtrą. Rusijos valdymo laikais Kijevas buvo vaivadijos, nuo 1708 – gubernijos centras. 1763 Kijeve gyveno apie 42 000 žmonių.
19 a. Kijevo raida paspartėjo; labiausiai buvo plėtojama maisto ir mašinų gamybos pramonė. 1869–1871 nutiesus geležinkelius tapo svarbiu transporto mazgu. 1834 įkurtas Kijevo universitetas. 1845 pabaigoje–1847 veikė slapta politinė Kirilo ir Metodijaus draugija (vienas vadovų T. Ševčenko). 1897 Kijevas turėjo 248 000 gyventojų. Kijevo gyventojai dalyvavo 1905–07 Rusijos revoliucijoje.
Kijeve ukrainiečių sudaryta Centrinė rada 1918 01 22 paskelbė Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę. 1918 02 Kijevą užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė. 1918 03 miestą okupavo Vokietijos kariuomenė, kuri sudarė ukrainiečių generolo P. Skoropadskio vyriausybę. 1918 12, išstūmus vokiečius, valdžia atiteko Ukrainos direktorijai. 1919 02 Sovietų Rusijos kariuomenė, sumušusi direktorijos kariuomenę, užėmė Kijevą. 1919 08–12 miestą buvo užėmusi Baltoji gvardija, 1920 05–06 – Lenkijos kariuomenė.
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas B. Johnsonas ir Ukrainos prezidentas V. Zelenskis Kijeve (2022 04 09)
Nuo 1934 Kijevas – Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė (vietoj Charkovo). Per II pasaulinį karą, 1941 07–09 ir 1943 10–11, dėl Kijevo vyko atkaklūs SSRS ir Vokietijos kariuomenių mūšiai; miestas buvo labai sugriautas. Vokietijos okupacijos metais (1941 09–1943 11) buvo išžudyti beveik visi žydai, daug kitų gyventojų. Sovietų valdžios metais Kijevas tapo svarbiausiu Ukrainos pramonės, kultūros ir mokslo centru. 1959 Kijevas turėjo 1 110 000, 1977 – 2 079 000 gyventojų. 1991 08 24 Kijeve Ukrainos Aukščiausioji Rada paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. Kijevas buvo 2004 Oranžinės revoliucijos ir 2013–14 Maidano revoliucijos centras. 2022 vasario 24 Rusijai pradėjus karinę invaziją Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyko apginti Kijevą (šiaurinius priemiesčius rusai buvo užėmę nuo vasario 25 iki kovo mėnesio pabaigos.
415
2271
-Kijevas; -Kyjivas