Kjevo kultūrà, geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 3–5 a. nuo Vidurinės ir Aukštutinės Padnieprės iki Seimo baseino (dabar Šiaurės vakarų Ukraina, Briansko ir Kursko sritys Rusijoje, Gomelio ir Mogiliavo sritys Baltarusijoje). 20 a. viduryje išskyrė V. Danilenko pagal prie Kijevo rastus būdingus paminklus. Manoma, susiklostė iš Zarubincų kultūros ir vietinių kultūrų. Būdingos mažos neįtvirtintos gyvenvietės su šiek tiek įgilintais stačiakampio plano 10–17 m2 dydžio, ręstinės arba stulpinės konstrukcijos pastatais, kuriuose buvo įrengti atviri židiniai.
Kijevo kultūros žmonės vertėsi ariamąja ir lydimine žemdirbyste, gyvulininkyste. Naudojo geležinius ir kaulinius darbo įrankius; rasta geležinių peilių, ylų, pjautuvų su kilpele įkotėje, vienanarių žirklių, kaulinių adiklių ir adatų. Puošėsi romėniškojo laikotarpio (1–4 a.) papuošalais – lenkta kojele ir karių segėmis, lazdeliniais smeigtukais, storagalėmis apyrankėmis, trapecijos ir akinių formos kabučiais. Keramika lipdyta, briaunota, kartais šiek tiek profiliuota, lygiu ar gludintu paviršiumi.
Mirusieji laidoti sudeginti, kapo duobutėse, kapinynuose (Kozarovičiai, Abidnia, Taimanovo); rasta laidojimo apeigų ir įkapių liekanų – keramikos, gyvulių kaulų, kartais papuošalų, verpstukų. Aptikta įvežtinių dirbinių, būdingų Černiachovo kultūrai (žiesta keramika) ir Romos imperijos provincijoms (bronziniai indai, stiklo karoliai, amforos).
Kijevo kultūra priskiriama rytų baltams (V. Sedovas, I. Rusanova) arba slavams (V. Danilenko, P. Tretjakovas, L. Pobolis). Labiau tikėtina, kad šią kultūrą paliko slavų protėviai, nes jai būdingų bruožų pastebima ankstyviausiuose Prahos–Penkovkos ir Koločino paminkluose.
1490