Kjevo Pečòrų láura (ukr. Києво-Печерська лавра, Kyjevo-Pečerska lavra), seniausias (įkurtas 11 a.) Ukrainos stačiatikių vienuolynas. Pasaulio paveldo vertybė (nuo 1990). Yra Kijeve, Dniepro dešiniajame krante, užima apie 30 ha teritoriją.
Architektūra
Vienuolyną sudaro Aukštutinės lauros, Artimųjų (Šv. Antonijaus) ir Tolimųjų (Šv. Teodosijaus) olų (senąja rusų k. pečory, rusų k. peščery) paminklų kompleksas (102 statiniai).
Kijevo Pečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soboras (1073–89, sugriautas 1941, atstatytas 20 a. pabaigoje)
Aukštutinės lauros svarbiausi statiniai: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soboras (1073–89, sugriautas 1941, atstatytas 20 a. pabaigoje; čia ilsisi K. Ostrogiškio, Gediminaičių palaikai), Švenčiausiosios Trejybės (1108, perstatyta 1722–29), Išganytojo (12 a. pradžia, perstatyta 17 a., 18 a. pristatyta varpinė) ir Visų Šventųjų (1696–98) cerkvės, metropolito rezidencija (1727, daug kartų perstatyta), Didžioji varpinė (1745, architektas J. G. Schaedelis), soboro senolių celių korpusai (18 a.), gynybinės sienos (1702), Kovniro korpusas (1744–72, architektas S. D. Kovniras; jo šiaurinėje dalyje buvo biblioteka, pietinėje dalyje – duonos kepykla), prie jo prišlietas vienuolijos istorinės ir religinės literatūros spaustuvės pastatas (1615), Šv. Antonijaus ir Teodosijaus valgomojo cerkvė (19 a. pabaiga).
Artimųjų olų paminklus sudaro: požeminė Švč. Dievo Motinos įvedimo į šventyklą cerkvė, požeminių koridorių (313 m ilgio, 2–2,5 m aukščio ir iki 1,5 m pločio) labirintas su vienuolyno vienuolių palaikais, antžeminė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo cerkvė (1700), Artimųjų olų varpinė (1763, architektas I. Grigorovičius‑Barskis), po ja – požeminė galerija, vedanti į Artimąsias olas, t. p. antžeminė medinė galerija, jungianti Artimąsias ir Tolimąsias olas (abi 18 a.), kiti statiniai.
Tolimųjų olų svarbiausi statiniai: požeminės Jėzaus Gimimo ir Apreiškimo cerkvės, požeminių koridorių (293 m ilgio, 2–2,5 m aukščio ir iki 1,5 m pločio) labirintas su vienuolyno vienuolių palaikais, antžeminė Dievo Motinos Gimimo cerkvė (11 a., perstatyta 1696), Šv. Onos motinystės cerkvė (1679, daug kartų perstatyta), Tolimųjų olų varpinė (1754–61, architektas P. Nejelovas, restauruota 1962).
Vienuolyno olose palaidoti stačiatikių šventieji Antonijus ir Teodosijus, pirmasis Kijevo metropolitas Michailas, Ilja Muromietis ir dar 118 šventųjų, t. p. kunigaikštis Teodoras Ostrovskis, P. Stolypinas (1911), Gediminaičių dinastijos atstovai ir kiti.
Istorija
Vienuolyno statyba pradėta 1051, kai vienuolis atsiskyrėlis Antonijus iš Liubečo apsigyveno Dniepro pakrantės oloje. Išplėstos požeminės olos virto katakombomis, o vienuolijai padidėjus statybos persikėlė į žemės paviršių. Kijevo Pečorų laura pastatyta kunigaikščio Iziaslavo Jaroslavičiaus leidimu. 1073 joje gyveno apie 100 vienuolių. 11 a. laura tapo krikščionybės centru Kijevo Rusioje. Nuo 11 a. 8 dešimtmečio intensyviai statytos mūrinės cerkvės.
12 a. (kituose šaltiniuose – 1598) Kijevo Pečorų vienuolynui buvo suteiktas lauros statusas. 12 a. pabaigoje vienuolyno teritorija aptverta mūrine siena. Kijevo Pečorų laura turėjo įtakos Rusios kultūrai, tapo metraštininkystės ir literatūros centru: vienuolyne gyveno Nestoras (sudarė Senųjų laikų pasakojimą), 13 a. pradžioje sudarytas Kijevo Pečorų paterikas (Kijevo Pečorų lauros šventųjų gyvenimų aprašymų rinkinys – svarbiausias Kijevo Rusios istorijos šaltinis), vienuolyne buvo verčiamos užsienio autorių knygos. 1615 įkurta spaustuvė, 1631 metropolitas Petras Mohyla įkūrė mokyklą (ji davė pradžią Kijevo Mohylos akademijai). Dėl karų tarp įvairų kunigaikščių ir feodalų, priešų antpuolių vienuolyno statiniai daug kartų sugriauti ar apgadinti (didžiausia žala padaryta 1240 užpuolus chanui Batijui ir 1482 – Krymo chanui Mengliui‑Girėjui).
Kijevo Pečorų lauros panorama (chromolitografija, 20 a. pradžia)
17–18 a. pradžioje vienuolynas turėjo daug žemės, jam priklausė kaimų, miestelių bei keletas mažesnių vienuolynų Ukrainoje, Rusioje ir Baltarusijoje. Mongolams ir totoriams laurą nusiaubus 17 a. beveik visa atstatyta, daugelis bažnyčių renovuota. Nuo 17 a. iki 19 a. Kijevo Pečorų laura tapo svarbiu krikščionių intelektualiniu centru. 1718 gaisras sunaikino visus medinius ir apgadino mūrinius statinius, sudegė biblioteka ir daug meno vertybių. 1786 caro valdžia nacionalizavo visas vienuolyno žemes, bet vienuolyno akademija veikė (mokydavosi 130–140 jaunuolių), vienuolynas išlaikė ligoninę ir globos namus, į ją per metus atvykdavo apie 80 000 maldininkų. 1926 Kijevo Pečorų laura paskelbta istoriniu ir kultūriniu draustiniu, 1928 uždaryta, dalis vienuolių ištremta, kiti sušaudyti. Nuo 1930 vienuolyno patalpose buvo steigiami įvairūs muziejai: spaustuvės pastatuose – Knygos ir knygų įrišimo, metropolito rezidencijoje – Ukrainos liaudies meno, Šv. Antonijaus ir Teodosijaus valgomojo cerkvėje – Krikščionybės, Kryžiaus išaukštinimo cerkvėje – Katakombų istorijos muziejus. Per SSRS–Vokietijos karą daug vienuolyno pastatų buvo nuniokota, vertybės išgrobstytos. 1942 žemutinėje vienuolyno teritorijos dalyje arkivyskupo Dovydo (Abašidzės) iniciatyva atsikūrė vienuolynas, veikė iki 1961. 1943 pradėti vienuolyno atstatymo darbai. 1988 Tolimųjų, 1990 Artimųjų olų teritorijos vėl grąžintos vyrų vienuolynui, 1992 atnaujino veiklą Kijevo dvasinė akademija ir seminarija.
1494
-Pečorų laura