Kiklados (Sarakiniko įlanka, Milo sala)
Kiklãdos (Kyklades), salynas Egėjo jūros pietuose. Priklauso Graikijai; sudaro nomą. Daugiau kaip 200 salų. Bendras plotas apie 2600 km2. Apie 126 800 gyventojų (2020). Didžiausios salos (plotas km2): Naksas (428), Andras (405), Tinas, Paras (abi po 197), Milas (158), Kėja (132), Amorgas (121), Ijas (109), Mikonas, Siras, Kitnas, Serifas, Sifnas, Tyra. Administracinis centras – Ermupolis (Siro sala); 15 900 gyventojų (2011).
Salos kalnuotos, susidariusios daugiausia iš mezozojaus metamorfinių ir vulkaninių uolienų ir klinties. Paviršiaus didžiausias aukštis 1001 m (Nakso sala). Tyros ir Milo salos vulkaninės kilmės. Kaimenio saloje yra veikiantis ugnikalnis. Dažni žemės drebėjimai. Yra marmuro, bentonito, kaolino, perlito, korundo.
Klimatas mediteraninis.
Kalnų akmeninguose šlaituose krūmynai (frigana), slėniuose auginama vynmedžiai, citrinmedžiai, alyvmedžiai, kviečiai, kukurūzai. Gyvulininkystė. Žvejyba. Turizmas. Prekybos ir žvejybos uostai. Oro uostai (Siro, Mikono, Paro, Nakso, Milo, Tyros salose).
Izidės šventyklos griuvėsiai (Delo sala)
Istorija
Žmonės salyne apsigyveno neolite (apie 5000 prieš Kristų). Bronzos amžiuje čia buvo paplitusi savita Kikladų kultūra. Apie 1000 pr. Kr. šiaurinėse salose apsigyveno jonėnai, Delo sala pamažu tapo senovės Graikijos religijos centru. Apie 900 pr. Kr. Kikladų pietines salas užėmė iš Peloponeso atsikėlę dorėnai. 490–449 pr. Kr., per graikų–persų karus, prie salų telkėsi Persijos laivynas. 5 a. pr. Kr. Kikladų salų poliai priklausė Delo sąjungai, 4 a. pr. Kr. – Atėnų antrajai jūrų sąjungai. 133 pr. Kr. salyną užėmė romėnai.
Delo sala – pasaulio paveldo vertybė (1990).
879