Kiklãdų kultūrà, bronzos amžiaus archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 3200–2000 pr. Kr. Kikladų salyne. Kultūrą 19 a. pabaigoje išskyrė graikų archeologas Ch. Cuntas. Pirmiausia (penktas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) žmonės apsigyveno Melo saloje, kur kasė obsidianą (rasta iš jo pagamintų peilių, iečių antgalių), vėliau ir Nakso, Teros, Paro, Teros salose. Kultūra susiklostė ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje, suklestėjo ankstyvajame bronzos amžiuje. Žmonės vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko maistą. 3200–2800 pr. Kr. gyvenvietes kūrė jūros pakrantėse, dažniausiai ant kalvų, įtvirtintas sienomis ir bokštais (Kastris), pastatus statė iš nedegto molio, akmens arba ilgų skalūno plytų, vienaukščius. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje atsirado pirmosios miesto tipo gyvenvietės (Filakopai); Teros saloje būta 2 ir 3 aukštų pastatų, puoštų freskomis.
Kikladų kultūrai būdingi obsidiano, marmuro, vario ir sidabro dirbiniai; sidabriniai indai puošti gyvenimo scenomis. Keramika (amforos, vazos) lipdyta blizgančiu paviršiumi, dažniausiai puošta raižytais ir inkrustuotais geometriniais ornamentais. Mirusieji laidoti netoli gyvenviečių įrengtuose kapinynuose, akmeninėse dėžėse, cistose, šachtiniuose, vėliau kupoliniuose kapuose su įkapėmis; rasta žuvų, laivų, spiralės ir trikampio motyvais puoštų ritualinių indų, varinių ir sidabrinių papuošalų, darbo įrankių ir ginklų (kardų ir ietigalių), marmuro ir akmens skulptūrėlių, kurios dažniausiai vaizduoja karius, muzikantus, moteris su vaikais, dievybes. Joms būdinga geometrinės formos, rankos dažniausiai sunertos.
Kikladų kultūros deivės statulėlė (2800–2500 pr. Kr.)
Kikladų kultūros dirbiniai buvo vežami į Kretą, Balkanų pusiasalį, Mažąją Aziją, Egiptą. Nuo 1800 pr. Kr. kultūra patyrė stiprią Kretos kultūros įtaką (išplito jai būdinga keramika), po 1400 pr. Kr. Kikladų kultūrą pakeitė Mikėnų kultūra; kartais Kikladų kultūra laikoma Kretos‑Mikėnų kultūros dalimi.
3005
453