Kilimandžãras (Kilimanjaro), 1902–64 Kaizerio Vlhelmo kálnas (Kaiser Wilhelm Spitze) vulkaninis kalnų masyvas Tanzanijoje, prie sienos su Kenija; aukščiausias Afrikoje.
Susideda iš 3 užgesusių ugnikalnių: Kibo (5895 m), Mawensi (5354 m, kitais duomenimis, 5150 m) ir Shiros (3778 m, kitais duomenimis, 3943 m); lava juos sujungė į vieną masyvą. Kilimandžaras susidaręs iš bazalto, trachito, fonolito. Viršūnes dengia sniegynai ir ledynai (arčiausiai pusiaujo); pietuose jie nusileidžia iki 4700 metrų. Šlaitai nuolaidūs, suskaidyti nuo masyvo tekančių daugelio upių slėnių (Pangani, Tsavo). Iki 1000 m – lygumos, žolinė savana, iki 1800 m – pusiaujo miškai su savanomis, kavamedžių ir bananų plantacijos, iki 2300 m – drėgnieji atogrąžų miškai, aukščiau – bambukynai, aukštikalnių pievos, dar aukščiau – kalnų tundra, plikos uolos, ledynai. 1921 masyve įkurtas gamtos rezervatas, 1973 – Kilimandžaro nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė 1987).
Kilimandžaras
Turizmas, alpinizmas
Kilimandžarą 1846 atrado vokiečių keliautojai Johannesas Rebmannas ir Johannas Ludwigas Krapfas. Pirmieji europiečiai, 1889 10 05 įkopę į aukščiausią Kilimandžaro viršūnę (Kibo), – vokiečių geologas ir kartografas Hansas Meyeris ir austrų alpinistas Ludwikas Purtschelleris.
1966 įkopė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvis A. A. Bertulis. 1995 02 05 Lietuvos vėliavą Kilimandžare iškėlė V. Vitkauskas.
Kasmet į Kilimandžarą bando kopti apie 30 000 turistų (pavyksta tik 50 %).
Kilimandžaras
1765