kilminiñkas, lietuvių kalbos vardažodžių ir įvardžių linksnis, atitinkantis kitų indoeuropiečių kalbų genityvą. Siejamas su veiksmažodžiais kilmininkas dažniausiai reiškia neapibrėžtą kiekį (nusipirkau duonos, atėjo svečių), veiksmo ar būsenos turinį (ieško vandens, bijo šunų), su neiginį turinčiais veiksmažodžiais atstoja objekto galininką (plg. rašo laišką – nerašo laiško, stato namus – nestato namų). Su neveikiamaisiais dalyviais vartojamas kilmininkas reiškia veiksmo atlikėją (motinos keptas pyragas, čia vilko bėgta), su daiktavardžiais – priklausymą (tėvo kepurė), požymį (laimės dienos), medžiagą (vaško žvakė), paskirtį (darbo įrankis), laiką (žiemos miegas) ir kita. Kilmininkas priklauso ir nuo kai kurių būdvardžių, žyminčių kiekybę (sklidinas vandens, gilu sniego).
2352