kilnumas

kilnùmas, etinė estetinė savybė, apibūdinanti taurių motyvų nulemtus poelgius. Priešingas viskam, kas žema ir įprasta. Siejasi su pasiaukojimu, ištikimybe tauriems idealams, drąsa, didžiadvasiškumu, t. p. grožiu (nes yra estetinio idealo įsikūnijimas). Platonas kilnumą laikė kalokagatijos išraiška, Aristotelis – garbės troškimo ir negarbingumo aukso viduriu, Tomas Akvinietis – aukščiausia, būtiškąja žmogaus individualumo išraiška. Renesanso ir naujųjų amžių filosofai kilnumą suprato kaip dangiškųjų ir žemiškųjų pradų vienovę, svarstė menų kilnumą. F. Nietzsche kilnumą laikė kultūros, gėrio, grožio, galios sklaidos sąlyga, t. p. antžmogio savybe, išskiriančia jį iš minios. T. Adorno teigė, kad kilnumas paneigia žmogaus gyvulišką prigimtį, agresyvumą, savanaudiškumą, įgalina socialumą. E. Levinas kilnumą siejo su kito idėja.