kimèrinė kalnódara, mezozojaus eros vidurio (vėlyvojo triaso–ankstyvosios kreidos) kalnodaros procesai; vyko alpinės kalnodaros pradžioje Europos pietryčiuose (Dobrudžoje, Graikijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze). Per kimerinę kalnodarą susidariusios struktūros vadinamos kimeridais. To paties amžiaus raukšlinių kalnų ir jų fragmentų jaunesnėse struktūrose nustatyta ir kituose pasaulio regionuose: Rytų Turkijos ir Irano kalnynuose, Azijos šiaurės rytuose (kolyminė kalnodara), Šiaurės Amerikos Vakarų Kordiljerose (nevadinė kalnodara), Pietų Amerikos Anduose (andinė kalnodara), Kinijos pietuose, Indonezijoje, Pietų Afrikoje, Argentinos šiaurės rytuose.
Kimerinės kalnodaros fazės skirstomos į 2 grupes: senąją, arba ankstyvąją, kimerinę kalnodarą ir naująją, arba vėlyvąją, kimerinę kalnodarą. Senoji kimerinė kalnodara vyko triaso pabaigoje–juros pradžioje, naujoji – juros pabaigoje–kreidos pradžioje. Ankstyvajai kimerinės kalnodaros fazei priklauso indosininė ir pfalcinė, vėlyvajai – lokalinės nevadinė, andinė, kolyminė tektoninio aktyvumo fazės.
20 a. antroje pusėje įsigalėjus naujajai globalinei tektonikos teorijai, kimerinės kalnodaros terminas bendrąja reikšme nevartojamas. Dabartiniuose pasaulio tektoniniuose žemėlapiuose ankstyvosios kimerinės struktūros žymimos kaip triaso pabaigos–vidurinės juros, vėlyvosios – kaip juros pabaigos–vidurinės kreidos struktūros.
2406