kinai

Didžioji kinų siena

kinės šoka kinų Naujųjų metų parade (Šendženas, Guangdongo provincija)

kinų rytinė gimnastika Šanchajaus parke

žvejai ruošiasi naktinei žūklei su dresuotais kormoranais Li upėje (Xingping, Šaansi provincija)

knai (han, handzu, hanren, huaren, rečiau – tangren), Azijos tauta. Didžiausia pasaulyje. Dauguma mongolidai. Gyvena daugiausia Kinijoje (1,26 mlrd. žm., arba 92 % visų kinų, įskaitant Honkongą), Taivane (22,6 mln.), Indonezijoje (7,6 mln.), Tailande (9,4 mln.), Malaizijoje (6,6 mln.), Jungtinėse Amerikos Valstijose (3,8 mln.), Singapūre (2,5 mln.), Kanadoje (1,5 mln.), Peru (1,3 mln.), Vietname, Filipinuose, Birmoje, Rusijoje, Australijoje, Japonijoje, Kambodžoje, t. p. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Indijoje, Laose, Brazilijoje, Nyderlanduose ir kitur. Iš viso pasaulyje yra apie 1,36 mlrd. kinų (jie sudaro 19 % pasaulio gyventojų). Apie 97 % Kinijoje gyvenančių kinų susitelkę rytinėse provincijose (jos sudaro apie 2/5 Kinijos teritorijos); daugumoje jų gyvena beveik vien kinai, autonominiuose rajonuose jie sudaro absoliučią daugumą. 1/3 kinų gyvena miestuose. Kinai, arba hanai, ir 55 Kinijoje oficialiai pripažįstamų tautybių (mindzu, iš jų 26 – Junnano provincijoje) žmonės save vadina džunguoženais (kinas, Kinijos žmogus) arba džunguoženminais (Kinijos liaudis arba tauta). Kaba kinų kalba (apie 600 tarmių, iš jų 7–8 laikytinos atskiromis kalbomis). Dauguma tikinčiųjų kinų yra konfucianizmo (daugiau etinė, politinė, filosofinė doktrina negu religija), daoizmo, protėvių kulto, mahajanos budizmo išpažinėjai, yra musulmonų, krikščionių (katalikų, protestantų, stačiatikių). Kinams būdinga religinis sinkretizmas (tas pats žmogus praktikuoja kelias religijas); daugiau kaip 50 % kinų – netikintys.

Gyvensena

Tradicinis kinų verslas – žemdirbystė (šiaurėje – ariamoji, pietuose – drėkinamoji), daržininkystė, sodininkystė. Šiaurėje auginami kviečiai, soros, kukurūzai, japoniniai sorgai, pietuose – ryžiai, vilnamedžiai, arbatmedžiai, kanapės, šilkmedžiai. Kinai dar verčiasi gyvulininkyste (galvijai, buivolai, kiaulės), paukštininkyste. Nuo senovės plėtojami amatai, prekyba, statybos (Didžioji kinų siena, Didysis Kinijos kanalas, miestai). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vis daugiau kinų dirbo kaime plėtojamoje pramonėje, miesto pramonės įmonėse, paslaugų sferoje.

Tradicinis kinų būstas – karkasinis arba stulpinės konstrukcijos gyvenamasis namas: Kinijos šiaurinėse provincijose sienos iš nedegtų arba degtų plytų, pietinėse – iš lentų arba skaldyto bambuko, nendrių, su dvišlaičiu čerpių arba šiaudų stogu; kai kur gyvenamieji namai statomi ant polių. Namo interjeras neįmantrus; Šiaurės Kinijoje paprastai įrengiamas krosnimi šildomas mūrinis gultas.

Tradiciniai vyrų ir moterų drabužiai – medvilninės palaidinės, liemenės ir plačios kelnės, diržai, juostos; vyrai dėvi šiaudines, fetrines skrybėles, įvairias kepures (žiemą – vatines, kailines). Šventinis miestiečių moterų drabužis – siaura mandžiūriško tipo suknelė su ilgais skeltukais šonuose. Šiuolaikinių kinų, ypač miestiečių, apranga tampa vis įvairesnė, dažniausiai europietiško stiliaus.

Kinų maistas labai įvairus: dažniausiai valgomi kruopų (daugiausia ryžių), miltiniai patiekalai, su jais – mėsa (ypač mėgstama kiauliena), daržovės, jūros produktai, per šventes – virtiniai su įdaru, geriama daug arbatos (dažniausiai prieš valgį), mažai vartojama pieno ir jo produktų. Yra mitybos regioninių ypatumų. Valgoma lazdelėmis.

Istorija

Kinai yra dar senovėje sukūrę ir iki šiol išsaugoję savitą civilizaciją. Jos savitumas reiškiasi visose buities ir kultūros sferose (architektūroje, dailėje, muzikoje, teatre, virtuvėje ir kitur). Kinai išlaikė (ypač kaime) giminystės tradicijas, t. y. supratimą, kad priklauso tam tikrai iš vieno protėvio kilusių giminingų šeimų grupei; jos nariai kartu sprendžia savitarpio pagalbos, ūkinius, socialinius ir kultūros reikalus. Veikiami globalizacijos kinai sparčiai perima Vakarų kultūros elementus: Kinijos megapoliai tampa panašūs į Vakarų didmiesčius, tradiciniai mandžiūrų drabužiai dėvimi tik kai kuriais iškilmingais atvejais, konfucianizmo socialines normas miestuose, ypač tarp jaunimo, keičia vakarietiškas individualizmas.

Kinai – viena seniausių pasaulio tautų; manoma, jos etnogenezė prasidėjo trečio tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje, kai nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų Huanghės baseine gyvenančios mongolidų rasės žemdirbių gentys ėmė maišytis su iš Pietų Kinijos kilusiomis tajų, indoneziečių gentimis. Kinų tautos branduolys formavosi iš 7–6 a. pr. Kr. susidariusių ir Vidurio Kinijos lygumoje gyvenančių huasia genčių (tiesioginių kinų protėvių). Vėlesnių imperijų laikotarpiu jos pamažu asimiliavo prisijungtas ne kinų kilmės gentis, kalbančias austroazijiečių, protoaltajiečių, austroneziečių kalbomis. Didžiausios kinų, arba hanų, migracijos bangos į pietus vyko 265–316, t. p. Tangų (7–9 a.) ir Sungų (10–13 a.) laikotarpiais. 14 a. susiformavo kinų pagrindiniai etniniai bruožai. Kinams nuo gilios senovės būdingas sinocentrizmas – požiūris, kad Kinija (Džunguo – Vidurio valstybė, arba Tiansia – Šalis po dangumi) yra vienintelė civilizuota pasaulio šalis, apsupta barbarų (šiaurės, pietų, užjūrio). Kinų tauta – įvairovės ir vienybės derinys: skiriasi jų išvaizda (šiauriečiai dažniausiai aukštesni už pietiečius), kalba, mityba, papročiai, tradicinis būstas; bet vienija tikėjimas bendra kilme iš mitologinių protėvių, sena imperinė tradicija ir pagarba valstybei kaip doros, išminties ir gėrio simboliui, dorinės konfucianizmo normos, bendra (nuo Činų laikų) literatūrinė kalba (putunghua – bendra suprantama kalba). Bendrumai lėmė, kad nesusiformavo aiški Kinijos regionų gyventojų savimonė.

Kinai Lietuvoje

Lietuvoje 2005 gyveno apie 250 kinų; dauguma jų dirbo paslaugų sferoje (kinų maisto restoranuose, kavinėse). 2015 pradžioje, Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno 368 kinai.

2870

2271

hanai