kinètinis mẽnas, vėlyvojo modernizmo meno kryptis. Jos atstovai, siekdami įveikti dailės kūrinio statiškumą, jį pavertė judančiu; taip dailės sampratą papildė laiko kategorija. Judėjimo efektas kuriamas mechaninėmis (veikiant gamtos jėgoms arba specialiems įrenginiams) arba iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) priemonėmis. Kinetinio meno užuomazgų yra futuristų, dadaistų (M. Duchamp’o Dviračio ratas 1913) ir konstruktyvistų (N. Gabo Kinetinė skulptūra / Stovinti banga, L. Moholy‑Nagy Šviesos erdvės moduliatorius, abu 1930) kūryboje. Terminas pirmą kartą pavartotas N. Gabo ir A. Pevsnerio Realistiniame manifeste (1920).
J. Tinguely fontanas Bazelyje (1977; © LATGA / ADAGP, 2020)
Kinetinio meno vienu pradininkų laikomas Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkas A. Calderis, kuris nuo 1932 kūrė mechanizmų ir vėjo judinamas metalo skulptūras – mobilius. Kinetinį meną išpopuliarino 1955 Paryžiuje surengta pirmoji šios krypties paroda Judėjimas (Le Mouvement). 6 dešimtmetyje plėtotos dvi kinetinio meno pakraipos: neokonstruktyvistinė (G. Rickey, K. Martino, 1905–1984, N. Schöffero kūryba) ir neodadaistinė (P. Bury, J. Tinguely kūryba). 7–8 dešimtmetyje kinetinis menas ypač suklestėjo, pradėta jį glaudžiai sieti su environmentu (Italijoje grupių T ir N, Prancūzijoje grupės Groupe de Recherche d’Art Visuel, Vokietijoje grupės Zero kūryba).
-kinetinė dailė
L: F. Popper Origins and Development of Kinetic Art London 1968; F. Malina Kinetic Art: Theory and Practice New York 1974.
2161