kineziterãpija (gr. kinēsis – judėjimas + terapija), gydymas judėjimu. Sudėtinė ligonių medicinos reabilitacijos dalis; kompleksinis funkcinės terapijos metodas.
kineziologas padeda pacientui, atliekančiam pratimus nugaros raumenims stiprinti
Pagal ligonio savijautą kineziterapijos metodai būna aktyvūs (gydomoji kūno kultūra) ir pasyvūs (ergoterapija). Kineziterapija stiprina nusilpusius raumenis, imunitetą, taiso laikyseną, gerina pusiausvyrą, ugdo ištvermę, mažina streso neigiamą poveikį organizmui, tikimybę susirgti kai kuriomis ligomis, pvz., miokardo infarktu, insultu, nes judėjimas yra svarbiausias augimo, vystymosi, organizmo formavimosi stimuliatorius. Taikoma esant atramos ir judamojo aparato pažeidimams, plaučių, kvėpavimo takų patologijai, sergant vidaus, sąnarių, nervų, širdies ir kraujagyslių, virškinimo organų sistemos ligomis, po traumų, neurochirurginių, mikrochirurginių, pilvo, krūtinės ertmės organų operacijų.
1283