Knijos choreogrãfija. Šokio menas – viena seniausių Kinijos meno rūšių. Žinoma antro tūkstantmečio prieš Kristų hieroglifų, reiškiančių šokį ir muziką. Tuo laikotarpiu šokis ir muzika buvo glaudžiai susiję su dievybių garbinimo ritualais, aukojimu, šamanų magiškaisiais šokiais. Džou dinastijos laikotarpiu (1027–apie 250 pr. Kr.) ritualiniuose šokiuose atsirado simbolinės prasmės šokio judesio kanonas. Didelę įtaką jiems padarė animistiniai ir kosmologiniai tikėjimai, kurie skatino plastikos ir sąlygiškumo priemonių naudojimą. Tuo laikotarpiu jau buvo profesionalių muzikantų ir šokėjų, kurie dalyvaudavo religinėse šventėse ir imperatoriaus rengiamuose pokyliuose. Šokiai buvo grindžiami siužetais apie konkrečius įvykius, istorinius herojus ir dievybes. Pagal siužetą ir sceninį atlikimą jie buvo skirstomi į ven (civiliniai šokiai) ir u (kariniai šokiai).
Hanų dinastijos laikotarpiu (206 pr. Kr.–220 po Kr.) šokis tebebuvo kulto ir liaudies apeigų dalis, įtakos jam turėjo konfucianizmas. Pradėta kurti šokius pagal išgalvotus siužetus. Susiklostė kvadratinė šokio schema, kuri buvo orientuota į 4 pasaulio šalis. Šokyje vyravo ne atskira poza, o judančių figūrų kompozicijos. Vienas labiausiai paplitusių šokių buvo hieroglifais vaizduojami tradiciniai linkėjimai (hieroglifai Pasaulio taikinimas). 120 pr. Kr. Hanų rūmuose įkurti Muzikos rūmai, kurie vienijo apie 800 įvairių sričių dainininkų ir šokėjų.
Vėlesniais laikotarpiais išpopuliarėjo neprofesionalus muzikos ir šokio menas. Sujų dinastijos laikotarpiu (581–618) Dundu mieste (dabar Luojangas) per šventes dainų ir šokių pasirodymuose dalyvaudavo apie keletą dešimčių tūkstančių atlikėjų. Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907) šokio menas suklestėjo, jo ritualinės ir socialinės funkcijos tapo sudėtingesnės. Įtakos tam turėjo Kinijos ryšiai su kitomis šalimis (ypač su Indija). Šokius pradėta skirstyti į tvirtus ir energingus, minkštus ir švelnius, t. p. skirta hieroglifų šokiai (plėtota linijinė šokio schema), gėlių šokiai, šokiai su žirgais (abi grupės skatino stilizacijos priemonių plėtotę) ir kiti. Pirmosios 2 grupės turėjo įtakos tolesnei Kinijos raidai (buvo pagrįstos in ir jang pradų sąveika). Tangų dinastijos laikotarpis buvo paskutinis šokio, kaip savarankiškos meno rūšies, raidos etapas. Vėliau jis susijungė su dainavimu ir žodžio menu, klostėsi muzikinės dramos tradicijos. Viena pagrindinių dainos ir šokio sujungimo siužetu formų buvo dzadziu – 3 dalių kūrinys, kurį sudarė muzikinė įžanga, dainuojamoji ir dainuojamoji bei šokio dalis. Sintetinio teatro spektaklio atsiradimą paskatino ir siužetinės pantomimos žanras.
Didelę įtaką šokio, dainavimo, muzikos ir teatro menui turėjo aktorių ir šokėjų profesionalaus rengimo sistema. 8 a. viduryje imperatoriaus Siuandzongo rūmuose įkurtos scenos meno mokyklos Kriaušių sodas, Pavasario rūmai, kuriose rūmų vaidinimams buvo rengiami muzikantai, šokėjos ir dainininkės. Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279) šokis tapo pagalbiniu vaidinimų elementu; jis visuomet buvo atliekamas pasirodymo pabaigoje. Tuo laikotarpiu galutinai susiklostė sintetinė spektaklio forma, atsirado naujo tipo aktorius, kuris buvo išmokęs vokalinio, žodžio ir šokio meno. Juanų dinastijos laikotarpiu (1279–1368) įsivyravus literatūrinės dramos žanrui šokis galutinai tapo teatro vaidinimo dalimi. Apie 15–18 a. šokį, kaip apie savarankišką meno rūšį, išliko mažai duomenų. 16 a. susiklostė teatro rūšis kunčiu, kuriai būdingi ilgi šokio intarpai. Vėliau daug kunčiu spektalių tapo baletais-pantomimomis (Nefritinio segtuko istorija, Rudeninė upė), kurios buvo svarbi Pekino operos dalis. Po 1949, įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, nacionaliniai šokiai vėl išpopuliarėjo. Daugiau kaip 50 etninių grupių išsaugojo savo tautinius šokius; žymiausi: chanų – Drakono, Liūto, Žeberklo, Plūgo, Debesų Vartų, Žibinto, arba Gėlių Žibinto, šokiai, jangge (ryžių augintojų šokiai), dai – Povo šokis, džuan – Ugninės Katės šokis, i – Spalvotų Būgnų šokis. Garsėja Kinijos nacionalinis dainų ir šokių ansamblis (įkurtas 1996; 1953 įkurtas Centrinis dainų ir šokių ansamblis tapo jo dalimi), kuris atlieka tradicines dainas ir šokius.
20 a. 3–4 dešimtmetyje Kinijoje šoko rusų (A. Pavlova), kitų užsienio šalių (M. Fonteyn, Didžioji Britanija) baleto artistai, dėstė pedagogai (V. Volkova). 6 dešimtmetyje Kinijoje pradėjo klostytis europietiškojo tipo baletas. 6 dešimtmečio pradžioje šokėja Dai Ailian (1916–2006) sukūrė pirmąjį baleto spektaklį Taikos balandis, kuriame siejo klasikinio europiečių baleto ir kinų tradicinio šokio elementus. 1954 įkurta Pekino šokio mokykla (veikė baletmeisterių kursai, klasikinio ir liaudies šokio fakultetai; nuo 1978 – Pekino šokio akademija). 1959 prie šios mokyklos įkurta Eksperimentinė baleto trupė, kurios repertuarą sudarė baletai ir koncertiniai numeriai (P. Čaikovskio Gulbių ežeras 1959, A. Ch. Adamo Korsaras, Žizel, abu 1960; visų baletmeisteris P. Gusevas, B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas, 1962, baletmeisteris R. Zacharovas). Didžiojo teatro Maskvoje ir Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatro baletmeisteriai prisidėjo 1960 įkuriant Šanchajaus baleto mokyklą, kurioje veikė kinų ir europietiškojo klasikinio šokio fakultetai. Per Kultūrinę revoliuciją (1966–76) drausta atlikti anksčiau statytus baletus, rodyta tik vadinamojo revoliucinio modelio divertismentai ir baletai (U Dzučiango, Du Mingsino Raudonasis moterų būrys 1964, Jan Dinsiano Žilaplaukė mergina 1965). 8 dešimtmetyje žymiausių Centrinio Kinijos baleto Pekine (įkurtas 1959) ir Šanchajaus baleto (įkurtas 1966, iki 1979 Šanchajaus baleto mokyklos trupė) baletmeisteriai vėl pradėjo statyti europietiškuosius klasikinius baletus.
20 a. 3 dešimtmetyje Kinijoje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų moderniojo šokio trupė Denishawn (1925, 1926), šokėja Irma Duncan (1927). 4 dešimtmetyje Kinijos moderniojo šokio tėvu vadinamas U Siaobangas (1906–95) plėtojo naujojo kinų šokio stilių, kuriam įtakos darė vokiečių ekspresionistinis šokis. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Guangdžou veikė Guangdongo šiuolaikinio šokio trupė (įkurta 1992; pirmoji tokio tipo trupė šalyje). Nuo 1993 Pekino šokio akademijoje veikia Šiuolaikinio šokio fakultetas, kurio absolventai šoka Pekino šiuolaikinio šokio trupėje (įkurta 1995).
Honkonge šiuolaikinis šokis suklestėjo 20 a. 8 dešimtmetyje. 1979 choreografas W. Tsao (g. 1956) įkūrė pirmąją šalyje profesionalią šiuolaikinio šokio trupę City Contemporary Dance Company, kurios spektakliuose ryšku Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų šokio tradicijos. 1979 įkurtame Honkongo balete statyti klasikiniai baletai, choreografų Choo-San Goho (1948–87), D. Bintley (g. 1957) kūriniai. Garsėja Honkongo šokio trupė (įkurta 1981).
Lietuvos operos ir baleto teatre kinų kilmės choreografas Sin Peng Vangas pastatė vienveiksmius baletus Kontrastai (pagal S. Prokofjevo muziką), I. Stravinskio Šventasis pavasaris (abu 2000), Carmina Burana (2003, pagal C. Orffo muziką).
L: Wang Kefen The History of Chinese Dance Beijing 1985.
Kinijos kultūra
Kinijos konstitucinė santvarka