Knijos dail
Seniausių laikų dailė
Kinijos dailės ištakos – neolito laikotarpio geometriniais ornamentais puošta raudonoji keramika (Jangšao kultūra, 5000 pr. Kr.–3000 pr. Kr.) ir neornamentuota juodoji keramika (Lungšano kultūra, apie 3000 pr. Kr.–2000 pr. Kr.).
Bronzos amžiaus dailė daugiausia susijusi su mirusiųjų kultu. Šangų dinastijos (apie 1600 pr. Kr.–apie 1045 pr. Kr.) karalių kapavietėse Džengdžou ir Anjange rasta meistriškai atliktų įvairių formų ir dekoro bronzos dirbinių (kinų bronza), marmuro skulptūrėlių, sienų tapybos fragmentų. Džou dinastijos laikotarpiu (1027 pr. Kr.–apie 250 pr. Kr.) bronzos dirbiniai pradėti inkrustuoti auksu, sidabru, turkiu, jų dekore susipynę zoomorfiniai motyvai ir geometriniai ornamentai. Kapavietėse rasta terakotos, bronzos, medžio skulptūrų, nefrito ir lako dirbinių, ankstyviausios tapybos ant šilko. Iš Činų dinastijos laikotarpio (221 pr. Kr.–206 pr. Kr.) išliko imperatoriaus Džao Džengo (valdė 221 pr. Kr.–210 pr. Kr.) požeminė kapavietė Šaansi provincijoje, čia rasta apie 7000 terakotinių natūralaus dydžio karių ir žirgų figūrų. Rašytiniai šaltiniai mini didelio mastelio bronzines skulptūras, išlietas 221 pr. Kr. Džao Džengo įsakymu. Apie 3 a. pr. Kr. susiklostė tušo ir lako tapyba.
ritualinis reikmuo (nefritas, 10–9 a. pr. Kr., Tolimųjų Rytų senienų muziejus Stokholme)
imperatoriaus Džao Džengo kapavietės terakotinės skulptūros (Šaansi provincija, apie 3 a. pr. Kr.)
Hanų dinastijos laikotarpio (206 pr. Kr.–220 po Kr.) kapavietėse buvo paplitę mingči – miniatiūrinės keraminės žmonių, gyvūnų figūrėlės, pastatų modeliai. Rasta ankstyviausios monumentaliosios skulptūros iš akmens (karvedžio Huo Čiubingo, m. 117 pr. Kr., kapavietė, Šansi provincija). Nuo maždaug 25 pr. Kr.–220 po Kr. akmens skulptūra tapo socialinio statuso simboliu: kapavietės gausiai puoštos akmens reljefais, statiškų formų monumentaliąja skulptūra, iš akmens pradėti gaminti iki tol tradiciškai buvę mediniai antkapiai ir karstai. Konfucianizmo veikiama klostėsi pasaulietinė dailė – rūmai ir kiti pastatai puošti didaktinių siužetų sienų tapyba, kuri vaizdavo mitinius ir realius valdovus, išminčius, didvyrius, kilmingus ministrus, vadinamąsias skaisčiąsias damas ir kita.
1 amžiaus–10 amžiaus pradžios dailė
Iš 1 a. pabaigos išliko ankstyviausių budistinių reljefų, vaizduojančių Šakjamunio gyvenimo epizodus, sėdintį ir stovintį Budą (Dziangsu provincija), juose yra Indijos budistinės dailės elementų, bet vyrauja vietinė skulptūros tradicija. Dzinų dinastijos laikotarpio (265–420) uolų šventyklose išliko budistinės sienų tapybos (Binglingsi uolų šventyklų Gansu provincijoje sienų tapyba, 265–316).
Suklestėjo budistinė skulptūra (skulptoriaus Dai Kui, m. 396, kūryba), ji kurta pagal Indijos budistinės dailės ikonografijos kanonus, bet užuot perėmusi Indijos dailės plastiškumą, natūralizmą, tęsė skulptūros vietinę tradiciją, kuriai būdinga statiškos formos, abstrahavimas. Budistinių skulptūrų pavyzdžiu ilgainiui pradėta kurti daoistinė skulptūra. Tapyboje ant šilko ir popieriaus ritinėlių vyravo figūrinės kompozicijos (Gu Kaidži kūryba), pradėjo klostytis peizažo žanras (Dzong Bingo, 375–443, kūryba). Suklestėjo kaligrafijos menas, kuris drauge su poezija ir tapyba tapo viena svarbiausių meno rūšių (Vang Sidži kūryba). Parašytas vienas pirmųjų traktatų apie tapybą – Sie He Šeši tapybos dėsniai (5 a.). Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907) sukurta įspūdingo dydžio, plastiškų formų budistinių skulptūrų iš akmens ir molio (Binglingsi, Dunhuango, Gansu provincijoje, Longmeno, Henano provincijoje, uolų šventyklų ir vienuolynų skulptūros, 5–8 a.).
budistinė skulptūra Sėdintis Šakjamuni (auksuota bronza, 338)
Dunhuango uolų šventyklos budistinė sienų tapyba (Gansu provincija, apie 7–10 a.)
Budistinėje sienų tapyboje vyravo dinamiško potėpio figūrinės kompozicijos (Dunhuango uolų šventyklų sienų tapyba, apie 7–10 a.); vienas žymiausių šio žanro atstovų U Daodzi kūrė sienų tapybą Siano (Šansi provincija) ir Luojango (Henano provincija) miestų budistinėms ir daoistinėms šventykloms. Budistinėse šventyklose išliko ištapytų vėliavų, iliustruotų šventraščių (apokrifinis rankraštis Šivang dzing iš Dunhuango uolų šventyklos, apie 7–10 a.). Nebudistinė Tangų dinastijos skulptūra daugiausia buvo susijusi su laidojimo papročiais – prie kapaviečių būdavo įrengiami apie 1 km ilgio procesijoms skirti keliai su mažiausiai 64 akmens skulptūromis (imperatoriaus Gao Ddzongo, valdė 649–683, ir imperatoriaus U Dzetian, valdė 690–705, bendro kapo, Šansi provincijoje, procesijų kelias su mitinių būtybių ir sargų 125 skulptūromis).
Imperatoriaus dvare plėtota pasaulietinė figūrinė tapyba (tapytojų Jan Libeno, Han Gano, Džang Siuano, Džou Fango, abu 8 a., kūryba). Susiklostė gėlių ir paukščių (huaniao) žanras. Išpopuliarėjo peizažinė tapyba: Vang Vei plėtojo monochrominę, Li Sisiunas ir jo sūnus Li Džadao (apie 670–735) – ryškių spalvų činglu (kiniškai mėlyna ir žalia) ir dzinbi (kiniškai auksinė ir žalia) peizažinę tapybą (Li Sisiuno Imperatoriaus Minghuango kelionė į Šu, maždaug 7 a. pabaiga). Pradėti gaminti storasienio porceliano dirbiniai, puošti vienspalvėmis glazūromis, geometriniais ir augaliniais ornamentais (kinų porcelianas), jie eksportuoti į Artimųjų ir Vidurio Rytų šalis. Nuo 8 a. iš šilko pradėta austi gobeleno atmaina kesi.
10–19 amžiaus dailė
Vadinamuoju Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių laikotarpiu (907–960) kunigaikščių, vėliau imperatoriaus rūmuose Bienčenge (dabar Kaifengas) įsteigtos pirmosios dailės akademijos, jose svarbiausia buvo tapybos teorija ir technika. Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279) profesionalių dailininkų kūrybos atsvara tapo vadinamųjų intelektualų (venženhua) monochrominė tapyba, skirta siauram meno žinovų ratui, glaudžiai susijusi su kaligrafija ir poezija. Apie tapybą parašyta teorinių veikalų (Mi Fu Tapybos istorija 1103). Įsivyravo peizažinė tapyba, kurioje siekta perteikti ne paprastą kraštovaizdį, bet idealų pasaulio vaizdą, siejamą su mitais apie pasaulio pradžią. Susiklostė 2 peizažinės tapybos mokyklos: ekspresyvi Š. Sungų (Li Čengo, Fan Kuano, 11 a. pradžia, Dong Juano, Guo Si, Su Dongpo, Mi Fu, Li Gonglino, imperatoriaus Hui Dzongo kūryba) ir lyriška monochrominė Pietų Sungų (Ma Juano, Musi, Li Tango, Sia Gui, Liang Kai, Li Di kūryba). Budistinėje sienų tapyboje remtasi Tangų dinastijos sienų tapybos pavyzdžiais, bet potėpis pasidarė ne toks dinamiškas, siekta puošnumo, ryšku dėmesys smulkioms detalėms (Kaihua šventyklos, Šansi provincija, sienų tapyba, 1073–96). Budistinėje skulptūroje išryškėjo natūralizmo tendencija – siekta realistiškai perteikti drabužių klostes, naudota polichromija, stiklinės akys ir kita (Čongčingo šventyklos Šansi provincijoje skulptūros, 11 a.). Išpopuliarėjo portretinė skulptūra, pakilo jos meninis lygis (čanbudizmo šeštojo patriarcho Huinengo, 638–713, skulptūrinis portretas iš bronzos, 989, Liužongo šventykloje, Guangdžou). Keramikos dirbiniai pasižymėjo formų įvairove, santūriu dekoru.
Juanų dinastijos laikotarpiu (1279–1368) į didžiausias meno aukšumas kilo intelektualai, kurie siekė tapybos, kaligrafijos ir poezijos vienovės (Džao Mengfu, 1254–1322, Huang Gongvango, U Dženo, Ni Dzano, Vang Mengo, Gao Kekongo kūryba), jų nutapyti peizažai, gėlių ir paukščių kompozicijos daugiausia intymūs, lyriški. Budistinei sienų tapybai būdinga kontūrinis piešinys, puošnumas, reljefinės paauksuoto gipso detalės (Baofano šventyklos, Sičuano provincija, sienų tapyba, apie 13–14 a.), tapybai ant šilko – stilizacija, ryškios spalvos. Paplito tantrinio budizmo skulptūrėlės, meistriškai padarytos iš paauksuotos bronzos (Avalokitešvara iš Džedziango provincijos, 13–14 a.). Porceliano dirbiniai pradėti puošti mėlynos spalvos poglazūrine tapyba.
Mingų dinastijos laikotarpiu (1368–1644) susiklostė 2 tapybos mokyklos: konservatyvioji tapytojų profesionalų mokykla Dže (Dai Džino, 1388–1462, kūryba), kurios sekėjai siekė atgaivinti Sungų laikotarpio akademinę tapybą, ir intelektualų tapybos mokykla U (Šen Džou, Ven Džengmingo, Tang Jino, Dong Čičango, kūryba), kurios sekėjai rėmėsi Juanų laikotarpio intelektualų kūrybos pavyzdžiais, siekė kūrybos laisvumo, spontaniškumo. Plėtota monumentalioji kapaviečių skulptūra (imperatoriaus Hongu, valdė 1368–98, protėvių imaginaciniai mauzoliejai Huang ling, Anhui provincijoje ir Dzu ling, Dziangsu provincijoje, abu 14 a. pabaiga). Klestėjo tantrinio budizmo smulkioji skulptūra iš bronzos, žalvario, medžio ir lako. Tęsta budistinės sienų tapybos tradicija (Guanjino šventyklos, Sičuano provincija, sienų tapyba, 1468). Taikomojoje dailėje vyravo įvairiaspalve poglazūrine ir antglazūrine tapyba, augalinių motyvų ornamentais puošti porceliano dirbiniai, atrastas plonasienis porcelianas.
Čingų dinastijos laikotarpiu (1644–1912) kurti įvairios formos ir dydžio prabangiai dekoruoti porceliano dirbiniai, jie eksportuoti į Vakrų Europos šalis. Architektūra gausiai puošta dekoratyvine skulptūra iš medžio, marmuro, įvairios spalvos glazūruotomis čerpėmis ir kokliais (imperatoriškoji vasaros rezidencija Jihejuan netoli Pekino, 17 a.).
Budistinė skulptūra pradėta kurti iš įvairių medžiagų (muilo akmens, dramblio kaulo, nefrito, kalnų krištolo ir kitų). Budistinė sienų tapyba sumenko. 17 a. intelektualų tapyboje susiklostė 2 kryptys: tradicionalistų (Vang Šimino, Vang Dziano, 1598–1697, Vang Hui, Vang Juanči, 1642–1715, kūryba), kurie tobulino Sungų ir Juanų peizažinės tapybos tradiciją, ir vadinamųjų individualistų (Džu Da, 1626–1705, Ši Tao, Kuncanas, 1612–73, Gong Sianas, 1619–89), kurie siekė kūrybos spontaniškumo ir savitumo. 18 a. vadinamieji Aštuoni Jangdžou ekscentrikai (Gao Čipei, Dzin Nongas, 1687–1764, Luo Pingas, Bian Šouminas, 1684–1752, Hua Janas, 1682–1762, Čen Siuanas, Li Fanginas, abu 18 a., Gao Fenghanas, 1683–1749) tapė figūrines kompozicijas, plėtojo naujas tapybos technikas. 19 a. figūrinių kompozicijų sukūrė Žen I ir Žen Siongas.
Gao Fenghan. Bijūnai ir uolos (tušas, 18 a. pirma pusė, Municipalinis muziejus Osakoje)
20 amžiaus–21 amžiaus pradžios dailė
20 a. pradžioje, plintant Vakarų Europos dailės įtakoms, susiklostė 2 tapybos rūšys: nacionalinė kinų tapyba tušu ant popieriaus arba šilko (guohua) ir aliejinė tapyba (dziuhua). Plėtotos klasikinės kinų tapybos tradicijos (Či Baiši, Fu Baoši, Huang Binhongo, Siu Beihongo kūryba), derintos su Vakarų Europos dailės ieškojimais (Gao Dzianfu, Gao Čifengo, 1879–1951, kūryba). Tęstos klasikinės kinų skulptūros tradicijos (prezidento Juan Šikai mauzoliejaus procesijų kelias, Anjange, Henano provincija, 20 a. pradžia). 1949–76 kinų tapyboje ir skulptūroje įsivyravo socialistinio realizmo metodai.
Džang Linhai Piemuo (aliejus, 2002)
Nuo 1976 atgaivinama kinų dailės tradicija (Li Kerano, 1907–89, kūryba), tapyboje ir skulptūroje ryšku Vakarų Europos dailės įtaka (Fang Džaoling, 1914–2006, Lin Fengmiano, 1900–91, U Dzuoženo, 1908–97, kūryba). Plėtojama tradicinė taikomoji dailė – sukurta šilko audinių, siuvinių, keramikos, emalio, lako dirbinių. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio ryšku kinų dailės pakilimas (Ai Siuano, g. 1945, Bai Dzingdžou, g. 1949, Čen Dančingo, g. 1953, Siu Bingo, Ai Veivei, abu g. 1955, Fang Lidziuno, g. 1961, Džang Linhai, g. 1963, kūryba), plėtojamos netradicinės dailės rūšys (Dzin Fengo, g. 1962, Lin Jilino, g. 1964, Fen Vengo, g. 1961, Can Sino, g. 1967, kūryba).
2271
L: L. Ashton An Introduction to the Study of Chinese Sculpture London 1924; W. C. White Chinese Temple Frescoes Toronto 1940; O. Siren Chinese Painting: Leading Masters and Principles 7 v London–New York 1956–58; J. Cahill Chinese Painting Geneva–New York 1960; M. Sullivan The Birth of Landscape Painting in China Berkeley–Los Angeles 1962; H. M. Garner Chinese Lacquer London 1979; L. Ledderose Mi Fu and the Classical Tradition of Chinese Calligraphy Princeton 1979; W. Watson Art of Dynastic China Paris 1979; J. Stilbergeld Chinese Painting Style: Media, Methods and Principles of Form Seattle 1980; Li Zehou The Path of Beauthy: A Study of Chinese Aesthetics Beijing 1988; A. Paludian The Chinese Spirit Road: The Classical Tradition of Stone Tomb Statuary New Haven 1991; W. Watson The Arts of China to AD 900 New Haven–London 1995.
Kinijos kultūra
Kinijos konstitucinė santvarka