Knijos gamtà
Kinijos gamtinis žemėlapis
Kinija yra daugiausia vidutinėje ir subtropinėje geografinėje juostose; nedidelė Kinijos pietinė dalis priklauso tropinei juostai.
Krantai
Kinijai priklauso apie 5400 salų; didžiausios – Taivanas, Hainanas, Čongmingas, Džoušanas. Bendras kranto linijos ilgis apie 32 000 km, žemyninės dalies apie 18 000 kilometrų. Šiaurinės dalies krantai (Liaodongo ir Bohai įlankų) mažai vingiuoti; dėl Huanghės upės iš Šansi plynaukštės nešamų nuosėdų kranto linija kasmet slenka jūros link. Šandongo ir Liaodongo pusiasalių krantai, susidarę iš skalūnų ir gneisų, suskaidyti, kai kur skardingi. Krantai nuo Šandongo pusiasalio pietinės dalies iki Hangdžou įlankos yra lygūs dėl Jangdzės ir kitų upių plukdomų nuosėdų. Pietvakariniai ir pietiniai krantai nuo Hangdžou įlankos iki Tonkino įlankos yra labai vingiuoti, daugiausia riasiniai. Liaodongo ir Šandongo pusiasalius skiria Bohai sąsiauris, Taivano salą nuo Kinijos žemyninės dalies – Taivano sąsiauris, Hainano salą nuo Kinijos žemyninės dalies – Hainano sąsiauris.
Pietų Kinijos jūros pakrantė
Reljefas
Kinijos rytinėje dalyje (iki 200 m aukščio) vyrauja akumuliacinės, vakarinėje ir vidurinėje dalyje – erozinės reljefo formos. 26 % šalies teritorijos yra daugiau kaip 3000 m, 25 % – 1000–2000 m, 25 % – iki 500 m, 17 % – 500–1000 m, 7 % – 2000–3000 m aukštyje.
Kailaso kalnagūbris Tibeto kalnyne
Apie 1/4 Kinijos teritorijos užima Tibeto kalnynas (vidutinis aukštis 4000–5000 m), jo ilgiausia kalnų grandinė – Gangdisišano kalnai (didžiausias aukštis 7095 metrai).
Huangšano kalnagūbris (saugomas UNESCO)
Vakaruose Tibeto kalnyną juosia Karakorumas ir Pamyras, šiaurėje – Kunlunas (7723 m, Ulugmuztago kalnas), Altintago kalnagūbris ir Nanšano kalnai (tarp jų yra 2600–3100 m aukščio Caidamo lyguma), rytuose Sino-Tibeto kalnai (7556 m, Gonggašano kalnas), pietuose Himalajai (aukščiausi pasaulyje kalnai; didžiausias aukštis 8851 m, Džomolungmos viršūnė). Kinijos šiaurės vakaruose – Tian Šanio kalnų dalis (7439 m, Pergalės viršūnė, kinų kalba Šeng-li Feng); jų papėdėje yra viena giliausių pasaulyje sausa Turfano įduba (absoliutusis aukštis – 154 metrai). Šalies šiaurės vakaruose Rytų Tian Šanio kalnai atskiria Džungarijos lygumą ir Kašgaro įdubą (joje yra Takla Makano dykuma). Džungarijos lygumą iš šiaurės vakarų juosia Tarbagatajaus kalnagūbris, iš šiaurės ir šiaurės rytų – Mongolijos Altajaus kalnai, iš vakarų – Džungarijos Alatau kalnai (juos nuo Birliktau kalnų skiria Džungarijos Vartų slėnis – svarbus susisiekimui tarp Rytų ir Vidurinės Azijos).
Kinijos kraštovaizdis (ties Didžiosios kinų sienos Jinshanligo atkarpa)
Kinijos šiaurėje Inšano, Alanšano ir Beišano kalnai skiria Gobio, Alašano, Ordoso dykumines plynaukštes. Į pietus nuo Ordoso plynaukštės yra Liosinė plynaukštė – didžiausia pasaulyje teritorija, padengta liosu (apie 400 000 km2). Iš pietų ją juosia Činlingo kalnagūbris (3767 m, Taibaišano kalnas). Kinijos šiaurės rytuose yra Didžiojo ir Mažojo Chingano, Čangbaišano kalnai. Tarp Šano kalnyno, Sino-Tibeto kalnų ir Sičuano įdubos yra Junnano-Guidžou kalnynas, kuris rytuose pereina į Pietų Kinijos kalnus, pietuose – į žemakalnius. Kalnyno pietuose (Guilino apylinkėse) daug karsto reiškinių (Guilino karstas), karstinių reljefo formų, urvų, požeminių upių. Kinijos pietryčiuose – Nanlingo kalnai. Kinijos rytinę dalį užima aliuvinės lygumos: Kinijos šiaurės rytuose – Sandziango lyguma ir Pachankio lygumos, tarp Čangbaišano, Didžiojo ir Mažojo Chingano kalnų – Sungliao lyguma, prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų, tarp Utaišano, Taihangšano, Činlingo ir Dabašano kalnų, – Didžioji Kinijos lyguma.
smiltainių ir karbonatinių uolienų erozijos sukurtas kraštovaizdis (Wulingyuano nacionalinis parkas)
Būna žemės drebėjimų (kasmet vidutiniškai 10–20). Vienas stipriausių (manoma, magnitudė siekė 7,9–8) žmonijos istorijoje žemės drebėjimas įvyko 1556 01 23 Šaansi provincijoje; epicentre atsivėrė 20 m gylio plyšiai, 500 km spinduliu būta sugriovimų, dėl požeminių smūgių ir jų sukeltų purvo srautų žuvo apie 830 000 gyventojų. Vienas tragiškiausių 20 a. žemės drebėjimų įvyko 1976 07 28 Šiaurės Kinijoje; dėl pagrindinio smūgio (magnitudė 7,6; kitais duomenimis, 8,2) ir posmūgių (apie 130 vėlesnių smūgių seka buvo registruojama iki 08 01; stipriausių magnitudė siekė 6–7) buvo sugriautas Tangšanas ir dalis kitų gyvenviečių (smūgiai buvo jaučiami iki 800 km nuo epicentro), oficialiais duomenimis, žuvo 242 000 gyventojų. 2008 05 12 dėl Sičuano provincijoje įvykusio žemės drebėjimo (magnitudė 8,0; buvo jaučiamas visoje Kinijoje ir kamyninėse šalyse) ir jo sukeltų nuošliaužų (apie 200 000) žuvo apie 87 000 gyventojų, dar 300 000 buvo sužeista.
Klimatas
Klimatas Kinijos rytinėje dalyje musoninis (šiaurės rytuose – vidutinių platumų, rytuose – subtropinis, pietuose – subekvatorinis), vakarinėje dalyje žemyninis (šiaurėje – vidutinių platumų, vakaruose – subtropinis) ir aukštikalnių (pietvakariuose). Kinijos šiaurėje aukštos kalnų grandinės sulaiko šalto oro mases iš šiaurės, pietuose – šilto oro mases iš pietų (dėl to tarpukalnių įduboms būdingas ryškus klimato kontinentalumas). Žiemą klimatui įtakos turi Azijos anticiklonas (su juo susijęs šaltas ir sausas žiemos musonas), Aleutų ciklonas ir pusiaujo žemo slėgio sritis, vasarą – Havajų subtropinis anticiklonas ir virš Pakistano susidaręs ciklonas, su kuriuo susijęs šiltas ir drėgnas vasaros musonas.
Kunluno kalnų sniegynai
Sausio maksimali temperatūra Kinijos pietryčiuose yra teigiama, pietuose siekia 22–24 °C, šiaurėje ir šiaurės vakaruose nukrinta iki –8 °C (Tibete), –22 °C (Mandžiūrijoje). Sausio minimali temperatūra Kinijos didžiojoje dalyje nesiekia 0 °C (pietryčiuose daugiau kaip 0 °C, pietuose 12 °C), Mandžiūrijoje nukrinta iki –36 °C, Tibete mažiau kaip –30 °C (įdubose –10, –15 °C). Liepos maksimali temperatūra Tibeto vakaruose mažiau kaip 8 °C (įdubose daugiau kaip 20 °C, kartais 38–40 °C), Džungarijos lygumoje ir Kašgaro įduboje 36 °C, Kinijos pietvakariuose 32–34 °C (kartais iki 38 °C). Liepos minimali temperatūra aukščiausia Kinijos pietvakariuose – 22–24 °C, žemiausia Tibete – mažiau kaip –4 °C (įdubose 8–10 °C); Kinijos šiaurės vakaruose (Kašgaro įduboje ir Džungarijos lygumoje) daugiau kaip 18–20 °C, šiaurės rytuose mažiau kaip 12 °C. Metinis kritulių kiekis mažėja iš pietryčių į šiaurės vakarus.
Daugiausia kritulių iškrinta Rytų Kinijos jūros ir Pietų Kinijos jūros pakrantėse, Hainano saloje ir Kinijos pietuose (pasienyje su Butanu, Indija ir Birma) – daugiau kaip 1600 mm per metus. Didžiojoje Kinijos lygumoje, Junnano–Guidžou kalnyne per metus iškrinta 800–1600 mm, Mažojo Chingano, Čangbaišano kalnuose, Sandziango, Pachankio, Sungliao lygumose, Liosinėje plynaukštėje, Činlingo, Sino-Tibeto kalnuose, Gangdisišano, Kunluno, Himalajų kalnų rytiniuose pakraščiuose ir priekalniuose – 400–800 mm kritulių.
Kitoje Kinijos dalyje (Didžiojo Chingano, Inšano, Kunluno, Karakorumo, Himalajų kalnuose, Tibeto kalnyne, Džungarijos lygumoje) per metus iškrinta 50–400 mm kritulių, išskyrus Kašgaro ir Caidamo įdubas, kur per metus vidutiniškai iškrinta daugiau kaip 50 mm kritulių. Apie 70 % visų kritulių iškrinta per audras birželį, liepą, rugpjūtį ir rugsėjį. Vasarą kalnuose kritulių iškrinta pietrytiniuose ir pietvakariniuose šlaituose, žiemą – šiaurės rytiniuose. Sniego iškrinta nedaug, tik aukštuose kalnuose sninga 65 d. per metus.
Kinijos pietrytinei pakrantei nuo gegužės iki spalio (ypač liepą–rugsėjį) būdingi tropiniai ciklonai; kasmet jų būna iki 20. Vietovėse, kur klimatas sausas, vasarą būdingos smėlio audros (juostoje nuo Kašgaro įdubos iki Didžiosios Kinijos lygumos kasmet jos trunka apie 20 dienų). Būna sausrų; 2010 Henano, Anhui, Šandongo ir Hebei provincijose sausra sunaikino 2,8 mln. hektarų vasarinių grūdinių kultūrų derliaus.
Mekongas (Junnano provincija)
Vidaus vandenys
57 % Kinijos teritorijos priklauso Ramiojo vandenyno, 7 % – Indijos vandenyno, 0,4 % – Arkties vandenyno baseinams. Tankiausias upių tinklas yra šalies rytuose (ypač Didžiojoje Kinijos lygumoje), rečiausias – dykumose (šiaurėje ir vakaruose). 36 % Kinijos teritorijos užima nenuotakūs baseinai, didžiausi – Džungarijos ir Caidamo lygumos, Kašgaro įduba, ledyninės kilmės įdubos Tibeto kalnyne; ilgiausia upė – Tarimas, kuris baigiasi Kašgaro įdubos dykumose.
Kinijos karstinis kraštovaizdis (Lidziango upė)
Tibeto kalnyne prasideda daugelis Azijos didžiųjų upių: Jangdzė (jos baseinas užima apie 19 % Kinijos teritorijos), Huanghe, Mekongas, Salvinas, Indas. Kinijos šiaurės rytinės dalies didžiausios upės: Amūras su intaku Sungari, Liaohe, Huaihe. Vandens lygis vasarą labai pakyla, būna potvynių (kartais katastrofiškų); daug sąnašų. Apsaugai nuo potvynių palei upių vagas supilta daug pylimų, upių nuotėkiui reguliuoti įrengta hidrotechnikos įrenginių bei tvenkinių. Šalies pietrytinės dalies upių (Jangdzės, Sidziango) nuotėkis vienodesnis, mažiau sąnašų, žiemą jos neužšąla. Kinijos upės turi apie 446 mln. kW hidroenergijos išteklių, iš jų 40 % tenka Jangdzei, 20 % – Brahmaputrai, 8 % – Salvinui, 6 % – Huanghei, po 5 % – Mekongui ir Amūrui, 3 % – Sidziangui.
Kinijoje yra apie 2800 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 km2. Daugiausia ežerų yra Jangdzės vidurupio ir žemupio baseinuose. Didžiosios Kinijos lygumos pietuose; didžiausi – Pojanghu, Dongtinghu, Hongdzehu, Taihu, Nanjanghu, Hongdzehu, Gaojouhu. Daug ežerų ir Tibeto kalnyne, jie dažniausiai būna druskėti, druskingi, tektoninės arba ledyninės kilmės, didžiausi – Kukunoras, Namco ežeras, Silingo ežeras. Sausose Sindziango Uigūrų autonominio rajono ir Vidinės Mongolijos teritorijose yra druskingų, daugiausia reliktinės kilmės ežerų – Lobnoras, Bostenhu, Uljungur Nuras. Vienas seniausių ir didžiausių Kinijos hidrotechninių įrenginių – Didysis Kinijos kanalas (jis jungia Pekiną su Hangdžou; ilgis 1782 kilometrai). Kinija turi didelių požeminio vandens išteklių, kurių daugiausia susitelkę aliuvinės kilmės baseinuose – Didžiosios Kinijos lygumoje, Jangdzės vidurupio ir žemupio lygumose, Sičuano įduboje, Džungarijos lygumoje ir kai kurių upių slėniuose (pvz., Tarimo); šiuose regionuose susikaupę ir artezinių vandenų, kurie naudojami dirbamai žemei drėkinti.
Vakarų ežeras (Sihu) ties Hangdžou
Ledynai užima apie 57 000 km2, daugiausia jų yra Kunluno, Himalajų ir Tian Šanio kalnuose, t. p. Tibeto kalnyne, Sino‑Tibeto, Karakorumo, Pamyro ir Altajaus kalnuose.
Namco ežeras
Dirvožemiai
Kalnus daugiausia dengia uolienų dūlėjimo produktai. Caidamo lygumą dengia druskožemiai, jos pakraščius – gipsažemiai, Kašgaro, Turfano įdubas, Džungarijos lygumą – smėlynai, kai kur yra druskožemių, Gobio dykumos pietinę dalį – akmeningi kalkžemiai. Tian Šanio kalnuose yra kaštonžemių.
Sungliao lygumoje vyrauja juodžemiai ir juosvažemiai, Čangbaišano, Didžiojo ir Mažojo Chingano kalnuose – išplautžemiai, Sandziango lygumoje – šlynžemiai, palvažemiai, Sičuano įduboje, Šandongo pusiasalyje, Huanghės žemupio baseine, Kukunoro ežero įduboje, tarp Inšano ir Didžiojo Chingano kalnų – rudžemiai (Liosinėje plynaukštėje dėl žemės ūkio veiklos jie virto trąšažemiais). Pojanghu ir Dongtinghu ežerų apylinkėse, Taivano sąsiaurio, Bohai, Liaodongo įlankų pakrantėse ir į šiaurę nuo Hangdžou įlankos iki Šandongo pusiasalio vyrauja šlynžemiai, Didžiojoje Kinijos lygumoje – rudžemiai ir išplautžemiai (yra blizgažemių, į pietvakarius nuo Didžiojo Kinijos kanalo – verstžemių). Kinijos pietrytinę dalį užima rūgštžemiai. Leidžou pusiasalį ir Hainano salos šiaurę dengia geležaliumžemiai (kitoje salos dalyje vyrauja išplautžemiai ir rūgštžemiai).
dirvožemio erozija (kanjonas Liosinėje plynaukštėje)
Augalija
Kinijoje yra daugiau kaip 32 000 aukštesniųjų augalų rūšių. Daug senosios floros reliktų (ginkmedžiai, metasekvojos, eukomijos). Kinijoje auga apie 3000 vaistinių augalų (ženšenis, dažinis dygminas, kininis ožerškis ir kita).
Miškai užima 16,6 % Kinijos teritorijos (daugiausia kalnuose). Šalies šiaurės rytuose (Amūro baseine) – taiga (joje auga daūriniai maumedžiai, korėjiniai kedrai, smulkialapių medžių rūšys), įvairiažolių stepių augalai.
lotosas
Mišrieji ir lapuočių miškai (ąžuolų, liepų, klevų, skroblų, korėjinių kedrų, mandžiūrinių riešutmedžių) auga nuo Amūro iki Jangdzės. Į pietus nuo Jangdzės – visžaliai paatogrąžių miškai (lauramedžių, kamelijų, magnolijų, figmedžių, hopėjų) ir bambukų sąžalynai. Junnano provincijos pietuose ir Hainano saloje – atogrąžų miškai (palmės, lianos, epifitai). Pietų Kinijos jūros pakrantėje – mangrovės. Šiaurės Kinijoje – sausų stepių, pusdykumių ir dykumų augalija (yra plotų be augalijos). Stepėse auga varpučiai, pluoštiniai barzdočiai, ašuotės, pusdykumėse ir dykumose – krūmokšniai ir žoliniai augalai (druskingose vietovėse vyrauja halofitai). Tibeto kalnyno vakaruose – aukštikalnių dykumos su retais puskrūmiais ir žole, Tibeto kalnyno rytinės dalies slėniuose – subalpinės pievos, spygliuočių ir lapuočių miškai, miškastepės.
Gyvūnija
Kinijoje yra daugiau kaip 6200 rūšių stuburinių. Šiaurėje gausu Europai būdingų gyvūnų: tauriųjų elnių, šernų, lapių, rudųjų lokių, barsukų. Pusdykumėse veisiasi Prževalskio arkliai, džeiranai, Kinijos vidurinėje dalyje – dėmėtieji elniai, bengalinės katės, usūriniai šunys, t. p. endeminiai Dovydo elniai, vandeninės stirnos, amūriniai tigrai; iš paukščių – papūgų, fazanų įvairios rūšys, mandarininės antys, apuokai, žuvininkai.
Jangdzėje veisiasi kininiai aligatoriai, kininiai ežeriniai delfinai, Tibeto pasienio kalnuose – kabarginiai, takinai, himalajiniai tarai, goralai. Iš plėšrūnų kalnuose veisiasi snieginiai leopardai, himalajiniai lokiai, kabargos, iš žolėdžių – didžiosios ir mažosios pandos, jakai, iš paukščių – deimantiniai fazanai ir kelios tragopanų (Tragopan) rūšys. Pietų būdingi gyvūnai – indiniai zambarai, kuoduotieji elniai, bengaliniai tigrai, krabaėdės mangustos.
Aplinkos apsauga
Saugoma 15,6 1% (1 461 511 km2) Kinijos teritorijos. 187 nacionaliniai parkai (Huanglongo, Lušano, Pudakvo, Sančingšano), 1999 gamtos rezervatai (iš jų 226 nacionalinės reikšmės) ir kitos saugomos teritorijos. Kinijoje yra 4 mišrios (gamtos ir kultūros) ir 14 gamtos pasaulio paveldo vertybių; saugoma Pietų Kinijos karsto, Sančingšano, Sindziango Tian Šanio, Hubei Šenongdzia kalnų kraštovaizdžiai, Taišano, Emeišano masyvai, Huangšano kalnagūbris ir kita. 34 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai. 64 Ramsaro konvencijos (Kinijoje įsigaliojo 1992) saugomos vietovės (plotas 73 269,5 km2).
Huanglongo nacionalinis parkas
Kinijos konstitucinė santvarka