Knijos gyvéntojai. Kinija – daugiatautė valstybė. 91,5 % Kinijos gyventojų yra kinai (hanai; gyvena visur, bet daugiausia šalies rytuose). Be jų, dar yra 55 Kinijoje oficialiai pripažįstamos tautybės, priklausančios įvairioms kalbų grupėms ir šeimoms.
Šanchajaus centras
Daugiausiai yra džuangų (16,2 mln. žm., 2000), jie susitelkę Guangsi Džuangų autonominiame rajone, Guangdongo ir Junnano provincijose. Mandžiūrai (10,7 mln. žm.) daugiausia gyvena Liaoningo, Hebei, Heilongdziango, Dzilino provincijose, Vidinėje Mongolijoje ir Pekine, chuėjai (9,8 mln. žm.) – Ningsios Chuėjų autonominiame rajone, miao (8,9 mln. žm.) – Guidžou, Hunano, Junnano, Hubei ir Sičuano provincijose, Čongčinge, Ningsios Chuėjų autonominiame rajone, uigūrai (8,4 mln. žm.) – Sindziango Uigūrų autonominiame rajone, tudziai (8,0 mln. žm.) – Hunano, Hubei, Guidžou provincijose, Čongčinge, i (7,8 mln. žm.) – Junnano, Sičuano, Guidžou provincijose, mongolai (5,8 mln.) – Vidinės Mongolijos, Sindziango Uigūrų autonominiuose rajonuose, Liaoningo, Dzilino, Hebei, Heilongdziango provincijose, tibetiečiai (5,4 mln. žm.) – Tibete, Sičuano, Činghai, Gansu ir Junnano provincijose, bujai (3,0 mln. žm.) – Guidžou provincijoje, dongai (3,0 mln. žm.) – Guidžou, Hunano provincijose, Guangsi Džuangų autonominiame rajone, jao (2,6 mln. žm.) – Guangsi Džuangų autonominiame rajone, Hunano, Junnano ir Guangdongo provincijose, korėjiečiai (1,9 mln. žm.) – Dzilino, Heilongdziango ir Liaoningo provincijose, bajai (1,9 mln. žm.) – Junnano, Guidžou ir Hunano provincijose, chaniai (1,4 mln. žm.) – Junnano provincijoje, kazachai (1,3 mln. žm.) – Sindziango Uigūrų autonominiame rajone, li (1,2 mln. žm.) – Hainano, tajai (1,2 mln. žm.; 2000) – Junnano provincijose. Valstybinė kalba – kinų kalba. Daugiausia gyventojų išpažįsta daoizmą, budizmą (tibetiečiai – Tibeto budizmą), apie 3–4 % – krikščionybę, apie 1–2 % – islamą, yra naujųjų religijų išpažinėjų (2005). Kinija nuo seniausių laikų buvo labiausiai apgyventa pasaulio valstybė.
Jau 2 a. pr. Kr. buvo apie 60 mln., 1774 – 300 mln., 1900 – apie 400 mln. gyventojų. 1949 Kinijoje gyveno 541,6 mln. gyventojų. Nuo šio laikotarpio prasidėjo ypač greitas gyventojų skaičiaus didėjimas, išskyrus 1959–61 metus, kai vykdant Didžiojo šuolio politiką natūralusis gyventojų prieaugis buvo neigiamas. Kitais metais iki 7 dešimtmečio natūralusis gyventojų prieaugis tūkstančiui gyventojų kasmet siekdavo 26 (aukščiausias buvo 1968 – 27,5). 1971 Kinijos vyriausybė pradėjo gyventojų gimstamumo mažinimo kampaniją, nuo 1979 vykdyta kampanija viena šeima – vienas vaikas. 17,3 % Kinijos gyventojų yra iki 15 m., 69,2 % – 15–65 metų (2020). Didžiuosiuose miestuose (Šanchajuje, Pekine, Tiandzine) pagyvenusių žmonių dėl mažesnio gyventojų prieaugio yra daugiau nei pietvakarių autonominiuose rajonuose, kuriuose gyventojų prieaugis yra didesnis.
Honkongas
2020 vyrų buvo 52 %, moterų – 48 %. Gyvenimo vidutinė trukmė 76,3 m. (vyrų – 74,2 m., moterų – 78,6 metų). 11,0 % suaugusiųjų yra neraštingi (vyrų – 6,1 %, moterų – 15,9 %; 2020). Gyventojų vidutinis tankis 135 žm./km2. Tankiausiai gyvenama Didžiojoje Kinijos lygumoje (vidutiniškai 400 žm./km2, kai kur daugiau kaip 1000 žm./km2), Jangdzės vidurupio ir žemupio lygumose, Džudziango deltoje, Sičuano įduboje, pietrytinės pakrantės žemumose. Kinijos vakarinėje dalyje apgyventi upių slėniai arba teritorijos aplink dykumas. Apie 20 % Kinijos teritorijos beveik negyvenamos – Tibeto kalnyno aukštikalnės, Kašgaro įdubos smėlynai (Takla Makano dykuma), Alašano dykuma, t. p. prie Amūro esanti kalnų taiga. Būdinga kaimo gyventojų migracija į miestus, t. p. kinų migracija iš tankiai apgyventų rytinių regionų į vakarinius ir šiaurinius.
Nuo seno Kinijos gyventojai emigruodavo į Pietryčių Azijos šalis (Singapūrą, Malaiziją, Indoneziją), nuo 19 a. – ir į Šiaurės Ameriką (Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą), Pietų Ameriką (Peru), Australiją ir Okeaniją. Masiškai žmonių iš Kinijos išvyko po 1949: tibetiečiai – į Indiją ir Nepalą (1959), kazachai ir uigūrai – į SSRS (1962–63). Vyko masinė kinų repatriacija iš Indonezijos (1966), hoa – iš Vietnamo šiaurinės dalies (1978–79). Nuo 1990 į Kazachiją pradėjo grįžti kazachai. 1949 miesto gyventojų buvo tik 10,6 %, 20 a. paskutiniais dešimtmečiais jų skaičius greitai didėjo; 1980 buvo 19,4 %, 1985 – 23,7 %, 1990 – 26,4 %, 1995 – 29,0 %, 2003 – 40,5 % 2020 – 62,5 % miesto gyventojų. 2003 Kinijoje buvo 660 miestų, iš jų 11 miestų, kuriuose gyveno daugiau kaip po 3 mln. gyventojų, 23 miestai – po 1–3 mln. gyventojų, 44 miestai – po 0,5–1 mln. gyventojų. Ekonomiškai aktyvių gyventojų 760,7 mln., dirbančiųjų – 744,3 mln. 3,6 % ekonomiškai aktyvių gyventojų yra bedarbiai (2019).
pėsčiųjų gatvė Pekino centre
https://s.vle.lt/diagramos/168.html
1
2
*tūkstančiui kūdikių
3
skliaustuose nurodytas aglomeracijos gyventojų skaičius
Kinijos dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos sritis (2002)
Kinijos konstitucinė santvarka