Knijos mùzika
pradėjo klostytis daugiau kaip prieš 5 tūkstančius metų. Jai įtakos turėjo Vidurio Rytų, Centrinės, Pietų ir Pietryčių Azijos tautų (ypač uigūrų, tibetiečių, mongolų, mandžiūrų) muzika. Kinijos muzika darė poveikį Korėjos, Japonijos, Pietryčių Azijos ir Okeanijos tautų muzikos raidai. Tradicinė muzika glaudžiai susijusi su ritualais ir etika, religija, filosofija, mitologija, visuomenės socialine struktūra.
Šangų ir Džou valstybių muzikinė kultūra
Muzikos instrumentų – litofonų, molio švilpynių – būta jau neolito laikais (apie 17–18 a. pr. Kr. vidurio), tuo laikotarpiu kurta ritualinė muzika. Šangų (apie 1600–1045 pr. Kr.) ir Džou (1027–apie 250 pr. Kr.) valstybių muzikinę kultūrą atspindi archeologiniai radiniai (bronziniai varpai), šamanų piktogramos (aprašoma lietaus, karo ir protėvių šokiai, muzikos instrumentai – Pano fleita, fleita, lūpiniai vargonai, citra, litofonų kariljonas, būgnai) ir vėlyvosios Džou dinastijos rašytiniai šaltiniai. Šiuo laikotarpiu susiklostė ceremonijų ir ritualų muzika, buvo sukurtos pagrindinės muzikos teorijos sistemos, nusistojo muzikos ir filosofijos bei politikos ryšiai, tobulėjo muzikos instrumentai. Diduomenės išsilavinimo privaloma dalis buvo dainuojamoji poezija, instrumentinė muzika ir šokis; muzikinis ugdymas laikytas socialinės harmonijos pagrindu. Džou imperatoriaus rūmuose dirbo 1460 muzikų. Buvo sudaryta Dainų kanonas (Šidzing) – seniausia kinų dainuojamosios poezijos antologija, kurioje pateikta apytikriai 305 dainos ir ritualiniai himnai; šio rinkinio sudarytojas – Konfucijus. 240 pr. Kr. Liu Buvei esė rinkinyje Pono Liu pavasariai ir rudenys aiškinama muzikos kilmė, aprašomas kvintų rato principu sudarytas 12 tonų netemperuotas garsaeilis. Greta pentatonikos vartotas ir septynialaipsnis garsaeilis. Klestėjo ritualinė (aukojimo), pokylių, šaudymo iš lanko ir procesijų muzika. Per ritualus grota išilgine fleita guanu, ilgosiomis citromis činiu ir se, aštuonių cilindrinių varpų kariljonu leigu. Muzikos instrumentų klasifikacijos sistema bain (aštuoni tembrai) aprašyta Džou dinastijos laikais sudarytoje knygoje Istorijos kanonas. Joje muzikos instrumentai skirstomi pagal medžiagą ir derinami su aštuoniomis pasaulio kryptimis bei aštuoniais metų laikais.
Činų ir Hanų dinastijų laikotarpio muzikinė kultūra
Valdant Činų (221–206 pr. Kr.) ir Hanų (206 pr. Kr.–220 po Kr.) dinastijoms išpopuliarėjo sianghege – liaudies daina, atliekama solo, kartais pritariant medžio trinkelėmis ir styginiais bei pučiamaisiais instrumentais. 112 pr. Kr. įsteigta imperatoriškoji muzikos valdyba Juefu (ją sudarė 800 žmonių), kuri rinko liaudies dainas su tekstais, kūrė naujus tekstus išlikusioms melodijoms arba melodijas išlikusiems tekstams. Plito instrumentinė muzika, iš Centrinės Azijos atsivežti muzikos instrumentai obojus dziao ir liutnia pipa, iš Persijos – arfa šukonghou. Kiti muzikos instrumentai: aerofonai – įvairios bambukinės fleitos, šengas (lūpiniai vargonai iš moliūgo ir bambuko fleitų ryšulio), paisiao (Pano fleita), sona (kūgio pavidalo obojus su 7 skylutėmis pirštams), siunas (okarina iš molio arba porceliano), chordofonai – įvairios citros, liutnios, smuikai, cimbolai, idiofonai – banas (2 kieto medžio trinkelės), biančingas (litofonas), biandžongas (bronzinių varpelių rinkinys), čunis (signalinis karo instrumentas), ba arba šuangba (lėkščių pora), luo (gongas) ir kiti. Muzikavimas citra guqin – ryškiausia Kinijos muzikos solinio instrumento tradicija – UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybė (2008).
Hanų imperijos kariuomenėje atsirado pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų orkestrų. 1 a. pr. Kr. Dzing Fangas sukūrė mikrotoninę sistemą, kurioje oktava dalijama į 60 dalių. 5–6 a. Čian Ledži ir Šen Džongas ją susmulkino iki 360 dalių. 3–6 a. buvo asimiliuojami nevietiniai muzikos stiliai, plito kitų šalių muzikos instrumentai, atsirado pirmieji natų rašto pavyzdžiai (nuo 6 a. instrumentinė muzika užrašoma tabulatūrose).
Tangų dinastijos laikų muzikinė kultūra
muzikuoja tautiniais drabužiais apsirengusi kinė
Valdant Tangų dinastijai (618–907), puoselėta instrumentinė muzika, ypač skambinimas činiu. Įsteigta pirmoji muzikos akademija Lijuan (turėjo chorą ir orkestrą), kurioje buvo rengiami profesionalūs muzikai. Diduomenės pokyliuose paplito janjue (elegantiška ir rafinuota muzika) – rūmų muzikinis spektaklis, kuriame skambėdavo kinų ir kitų tautų muzika. 8 a. pradžioje imperatoriaus Siuandzongo didžiuosiuose rūmuose buvo apie 30 000 muzikantų ir šokėjų; muzika skirstyta į atliekamą lauke (vadinamąją sėdimąją, iš jos kilo japonų rūmų muzika gagaku) ir patalpoje.
Klestėjo dagu – rūmuose per pokylius atliekamas sintetinis žanras, jungiantis instrumentinę muziką, dainą ir šokį, turintis ne tik kinų, bet ir Vidurinės Azijos bei Indijos muzikos bruožų. 9 a. paplito naracinės muzikos žanras bianvenas (istorijų pasakojimas, pagrįstas prozos tekstais). Tokią muziką kūrė budistų vienuoliai, iš jos kilo džugongdiao (dermių žaismas) ir guci (būgnijimo daina). Paplito čandziun (komiškoji muzikinė drama) ir geu (muzikinė šokių drama). Įsigalėjo septynialaipsnė sin dermė (atitinka miksolydinę), vartota ir aštuonialaipsnės; sukurtos sudėtingos 28 ir 84 dermių bei tonacijų sistemos.
būgnus muša moterų ansamblis iš Pchenjano
Sungų dinastijos laikų muzikavimo tradicijos
Sungų (960–1279) dinastijos laikais puoselėtos senosios rūmų muzikavimo tradicijos, paplito ci (dainuojamosios poezijos žanras). Žymiausi 10–13 a. kompozitoriai – poetai Liu Jongas, Džou Banjanas ir Dziang Kuei. Plito dainos (siaolingas ir čangdžuanas), muzikinis pasakojimas (džugongdiao) ir varjetė (dzadziu), siejanti liaudies dainą, vaidybą, pasakojimą, žongliravimo meną ir akrobatinius triukus. Nuo 12 a. vokalinei ir instrumentinei muzikai užrašyti vartota aukštį žyminti notacija gongče, nuo 14 a. – grafinė, nuo 15 a. – linijinė notacija. 13 a. Guo Miano sukurtos pjesės Migla ir debesys virš Siao ir Siango upių ir Rudens žąsys atliekamos ir 21 a. pradžioje.
Mingų ir Čingų dinastijų laikotarpio muzikinė kultūra
Pekino operos trupės spektaklio Kelionės į Vakarus užrašai scena (2010, pagal U Čengeno romaną; Huguango gildijos namų teatras Pekine)
Mingų (1368–1644) ir Čingų (1644–1911) dinastijų laikotarpiu klestėjo ūkis, menas, kultūra. 16 a. muzikologas, matematikas ir astronomas Džu Dzaiju išplėtojo 12 garsų tolygiai temperuotą darną ir 1584 paskelbė ją traktate Muzikos garsų enciklopedija. Paplito siaogu (pramoginės dainos) ir gečuanas (ant plaustų atliekama vadinamoji vandens muzika) žanrai. Veikiami liaudies muzikos klostėsi provincijų operos stiliai. Klestėjo liaudies muzika pagrįsta klasikinė kinų opera (valdant Mingams – Kun, valdant Čingams – Pekino opera).
Huaʼer muzikos tradicija – Gansu ir Činghai provincijose, Ningsios chuėjų autonominiame rajone bei Šiaurės vidurio Kinijoje devynių etninių grupių (hanų, hujų (hui), tibetiečių, tudzių, tujų (tu), mongolų, dongšiangų, salarų, bonanų, uigūrų) puoselėjama muzikos tradicija – UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybė (2009).
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
20 a. muzikoje atsirado Vakarų šalių muzikos bruožų, bet buvo puoselėjama tradicinė muzika, kuriamas nacionalinis stilius. Susidomėjimas Vakarų muzika paspartino instrumentinės muzikos raidą. Liu Tianhua išpopuliarino kinų smuiką erhu kaip solo instrumentą. 1927 įsteigta Šanchajaus konservatorija (pirmoji ugdymo įstaiga, kurioje mokoma Vakarų šalių muzikos). 20 a. pirmoje pusėje muzikos istorijos veikalų parašė Dženg Dzinvenas (Kinų muzikos istorija 1927), Siu Džihengas (Trumpa kinų muzikos istorija 1931), Jang Inlinas (Kinų muzikos istorinė apybraiža 1944, išleista 1952), Vang Guanči 1934 Berlyne išleido Kinų muzikos istoriją. Nuo 1949 klestėjo orkestrų ir solistų atliekama instrumentinė muzika. Per Kultūrinę revoliuciją (1966–76) drausta beveik visa iki 1966 sukurta kinų muzika. Nuo 1976 skverbėsi Vakarų šalių popmuzika, atgimė tradicinė muzika, muzikiniai pasakojimai ir liaudies dainos, plėtojama tautinių mažumų muzika.
Šanchajaus Didžiojo teatro rūmai (1998, architektas J.‑M. Charpentier)
Vyraujantys sceninės muzikos žanrai – Pekino opera (siužetai griežtai reglamentuojami) ir baletas (statyta daugiausia revoliucinės tematikos spektakliai). 21 a. pradžioje Kinijoje greta tradicinės muzikos institucijų veikia operos ir baleto teatrai (Pekine, Šanchajuje), simfoniniai orkestrai (Pekine, Šanchajuje, Siane, Siamene), leidžiama apie 40 muzikos žurnalų. Kompozitoriai kuria muziką tradiciniams kinų muzikiniams instrumentams (Liu Vendzinas, Vang Huižanas), derina tradicinės kinų muzikos elementus su šiuolaikine Vakarų muzikos komponavimo technika (Tan Dunas), kuria operas (Jin Čengdzongas), dainas (Čen Mingčangas), simfoninę muziką (Je Siaogangas); vartojama dodekafoninė technika (Vang Dziandžongas), kuriamos industrinio triukšmo kompozicijos. Žymiausi Kinijos roko ir popmuzikos kūrėjai bei atlikėjai – Džang Singas, Hou Dedzianas, Cui Džianas, He Jongas.
L: A. Andrijauskas Grožis ir menas: estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai–Vakarai) Vilnius 1995; K. Reinhard Chinesische Musik Eisenach–Kassel 1956.
1731
Kinijos kultūra
Kinijos konstitucinė santvarka