Knijos teãtras. Pagal vaidybos priemones skirstomas į tradicinį teatrą (sičiu, muzikinės dramos) ir dramos teatrą (huadziu). Tradicinis teatras sičiu yra sinkretinio meno rūšis; jį sudaro scenos kalba, muzikos elementai (dainavimas, instrumentinis akompanimentas), šokis, akrobatika, fechtavimas, pantomima. Kiekvienas personažas turi griežtai apibrėžtą amplua, kuriam būdinga kodifikuotos sceninės raiškos priemonės mimikai, gestikuliacijai, charakteristikai, judėjimo būdams perteikti. Yra pagrindinio amplua 4 grupės: šeng (personažas vyras), dan (personažas moteris), dzing (personažas vyras su nugrimuotu kaip kaukė veidu) ir čou (klounas, juokdarys). Būta įvairių teatro formų: keliaujančios trupės, stacionarus miesto, kaimo ir rūmų teatras. Scena buvo kvadratinė, iš trijų pusių atvira žiūrovų salei. Uždanga ir dekoracijos nenaudotos, rekvizitas atlikdavo sutartinių ženklų funkciją (nurodydavo veiksmo vietą). Grimo ir kostiumų spalvos buvo simbolinės. Apie 13 a. pjesės skirstytos į usi (karinės; istorinės tematikos, gausu šokio ir akrobatikos elementų) ir vensi (civilinės; dažniausiai buitinės tematikos, vyravo dainavimas). Tradicinio teatro trupes dažniausiai sudarė šeimos nariai. Tradiciniame teatre išskiriamos 2 srovės: liaudiškoji huabu ir aristokratiškoji jabu, kurios viena kitą papildydamos ilgainiui suvienodėjo.
Tradicinis teatras pradėjo klostytis Šangų (apie 1600–apie 1045 pr. Kr.) ir Džou (1027–apie 250 pr. Kr.) dinastijų laikotarpiu. Jau tuomet vyko įvairūs ritualiniai vaidinimai su dainomis ir šokiais, formavosi sceninio judesio elementai. Hanų dinastijos laikotarpiu (206 pr. Kr.–220 po Kr.) susiklostė nauja vaidinimų forma baisi (100 žaidimų, pasirodymų; tebėra svarbi Pekino operoje), jie vykdavo lauke per didžiąsias šventes arba garbingų svečių atvykimo proga. Baisi sudarė cirko įvairūs žanrai: akrobatika, fechtavimasis, kardų rijimas, vaikščiojimas lynu, imtynės, šokiai su didžiuliais gyvūnų figūrų maketais.
Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907) sparčiai plėtėsi miestai, klestėjo amatai, prekyba, daugėjo ekonominių ir kultūrinių kontaktų su Vidurio Azijos valstybėmis ir Indija. Didelę įtaką Kinijos teatrui darė budizmas. Paplito teatralizuoti pasirodymai pagal istorinius siužetus, pasakojimų inscenizacijos. 8–9 a. išpopuliarėjo nedidelės pjesės-dialogai su politinės satyros elementais candziun si. Tangų epochos vaidinimai buvo improvizacinio pobūdžio, juose vaidinantys aktoriai dėvėdavo specialius kostiumus, naudojo ryškų grimą, rekvizitą. 8 a. viduryje imperatoriaus Siuandzongo rūmuose įkurtos scenos meno mokyklos Kriaušių sodas, Pavasario rūmai, kuriose rūmų vaidinimams buvo rengiami muzikantai, šokėjos ir dainininkės.
Tangų dinastijos laikotarpiu klostėsi lėlių teatro įvairūs žanrai: pirštininės (budai), lazdelinės (džangtou) ir šešėlinės (pijing) lėlės, marionečių (kuilei) teatras. Lėlių teatro aukso amžiumi vadinamas Sungų dinastijos laikotarpis (960–1279), kai ypač išpopuliarėjo lėlių teatro fejerijos ant vandens. Šiuo laikotarpiu formavosi dramos žanrai: Kinijos šiaurėje – dzadziu, pietuose – nančiu (arba nansi; galutinai susiklostė Juanų dinastijos laikotarpiu 1279–1368). Iš jų atsirado bei dzadziu, arba jančiu, – muzikinė drama su prologu, epilogu ir interliudija. Šių dramų spektakliuose buvo rečituojama, dainuojama, šokama, pritardavo muzikos instrumentai (vyravo styginiai), naudoti akrobatikos elementai. Dramaturgas parinkdavo muziką (iš tradicinių melodijų, kurios eidavo iš vieno spektaklio į kitą) ir patardavo, kaip traktuoti pjeses (atlikdavo režisieriaus funkciją). Ypač svarbios scenos būdavo sulėtintos ir detalizuotos. Spektakliai vyko tuščioje scenoje, todėl numanomą aplinką, vietos ir laiko pasikeitimus žiūrovams pranešdavo aktoriai. Bei dzadziu spektakliai (jie buvo mokami) vaidinti balaganuose (pastato viduryje žemės lygyje įrengta scena priminė cirko areną) ir prie šventyklų. Dažniausiai pagrindinius vaidmenis atlikdavo moterys. Žymiausias bei dzadziu dramas sukūrė rašytojai Guan Hančingas ir Vang Šifu. Pietietiška drama nančiu išpopuliarėjo 14 a., kai šiaurietiška tapo nebepopuliari. Nančiu kūriniams būdinga laisvesnė draminė forma, veikia daugiau personažų. Vaidinimai, kurie tęsdavosi keliolika valandų, buvo padalyti į trumpas scenas, iš instrumentų vyravo fleitos ir dūdelės. Žymiausias dramaturgas – Gao Mingas (apie 1305–apie 70).
Mingų dinastijos laikotarpiu (1368–1644) cenzūrai apribojus dramaturgijos plėtotę formavosi provincijos teatro rūšys. Dziangsu provincijoje Kunšano apskrityje iš pietietiškos dramos susiklostė (Vei Liangfu, apie 1522–73, ir kitų teatro veikėjų rūpesčiu) rafinuoto teatro rūšis kunčiu. Jo repertuarą sudarė lyrinės buitinės tematikos veikalai; spektakliai, skirti tik aristokratijai ir inteligentijai, garsėjo atlikėjais virtuozais. Populiariausios buvo čuanči dramos; jas kūrė Hong Šengas (1645–1704), Kong Šangženas (1648–1718). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje kunčiu prarado populiarumą. Dziangsi provincijoje susiklostė teatro rūšis ijangas. Jo repertuarą sudarė buitinės tematikos veikalai, populiarių romanų inscenizacijos; būdinga liaudies melodijos, vaidybos priemonės artimos aikščių vaidinimams. Garsėjo dramaturgai ir teoretikai Tang Siandzu (1550–1616).
Nuo 18 a. vidurio į didžiuosius Kinijos miestus suvažiuodavo įvairių teatrų trupės (dažniausiai iš Hubei, Anhui, Šaansi provincijų). Statytos dramų bei dzadziu ir čuanči repertuaro trumpos pjesės. Susiklostė miesto teatro 2 rūšys: sihuangas, skirtas aristokratijai bei pirkliams, ir sijuanas, skirtas liaudžiai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje egzistavo apie 300 teatro formų (daugiausia liaudies teatro), kurios išsaugojo melodijų ir vaidybos tradicijas. Populiariausios buvo dzingdziu (sostinės teatras, dar vadinamas Pekino opera). Pekino operos spektakliuose išgarsėjo aktoriai Oujang Jugianas (1889–1962), Mei Lanfangas (moterų vaidmenų atlikėjas; sujungė keletą moterų amplua), Džou Sinfangas (1895–1975), Čeng Jangas (1904–58; sukūrė unikalią vokalinio meno mokyklą).
Pekino operos trupės spektaklio Kelionės į Vakarus užrašai scena (2010, pagal U Čengeno romaną; Huguango gildijos namų teatras Pekine)
20 a. pradžioje veikiamas Europos teatro pradėjo klostytis dramos teatras (huadziu, vadinamoji šnekamoji drama), kuriam būdinga tikroviški gestai ir mimika, šnekamoji kalba, realistinė scenografija. 1907 Tokijuje vieną pirmųjų dramos teatro trupių Pavasario Gluosnio draugija įkūrė Japonijoje mokęsi kinai studentai (pagal japonų teatro šingekio pavyzdį), 1907 čia įkurtas ir pirmasis profesionalus tokio tipo teatras, kuriame bandyta sieti nacionalinio teatro tradiciją su europietiškąja (statyta A. Dumas sūnaus Dama su kamelijomis, Dėdės Tomo trobelė, pagal H. Beecher-Stowe). Vienas pirmųjų huadziu teatro veikalų autorius Tian Hanas (1898–1968) įkūrė Pietų kinų draugiją, kuri rengė režisierius, dramaturgus ir aktorius. Ankstyvuosiuose šio tipo teatro spektakliuose naujoviškos priemonės (daug laisvesnė nei tradicinė, sąlyginė aktorių vaidybos maniera, besisukanti scena) buvo derinamos su tradicine vaidyba (vyrai vaidino moteris, spektaklio metu improvizuojama, tarp veiksmų atliekami su pjese nesusiję muzikos numeriai). Statyta aktualios problematikos, patriotinės tematikos (Japonijos–Kinijos karo metais, 1937–1945) kinų autorių kūriniai. Žymiausi rašytojai: Guo Možuo, Hong Šenas (1894–1955), Lao Še, Sia Janas (1900–1995), Cao Ju. Po 1949, įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, siekta reformuoti tradicinės dramos teatrą (pertvarkytas repertuaras, aktorių rengimo sistema). 5–6 dešimtmečio repertuare vyravo agitaciniai propagandiniai kūriniai, t. p. statytos W. Shakespeare’o, A. Čechovo, H. Ibseno, M. Gorkio pjesės, kuriose sieti dabartinio europietiško ir tradicinio kinų teatro elementai. Garsėjo huadziu teatro režisieriai Dziao Dziuinas (1905–75; diegė Stanislavskio sistemą) ir Huang Dzuolino (1906–94; populiarino B. Brechto idėjas). Per Kultūrinę revoliuciją beveik sunaikintas tradicinis Kinijos menas, statytos tik naujos ideologinio turinio pjesės (geming siandai si), spektakliai buvo griežtai cenzūruojami. Po Mao Dzedongo mirties (1976) dauguma persekiotų menininkų reabilituota, kurta sceninių eksperimentų, kuriuose naudoti sičiu ir huadziu teatrų elementai. 8–9 dešimtmetyje statyta Ša Jesingo (g. 1939), Gao Singdziano (g. 1940, Nobelio literatūros premija 2000), Dzong Fusiano, Jang Limingo (abu g. 1947) kūriniai. Žymiausi teatrai: Kinijos jaunimo teatras Pekine (įkurtas 1949), Šanchajaus liaudies teatras (įkurtas 1950), Kinijos operos ir dramos teatras Pekine (įkurtas 1950), Pekino liaudies teatras (įkurtas 1952), Nacionalinė Kinijos Pekino operos trupė (įkurta 1955), Šanchajaus Pekino operos teatras (įkurtas 1955), Centrinis eksperimentinis teatras Pekine (įkurtas 1956), Šanchajaus jaunimo teatras (įkurtas 1957, iki 1963 Eksperimentinė teatro trupė). Huadziu teatro meno mokoma Šanchajaus teatro akademijoje (įkurta 1945; iki 1956 veikė įvairiais pavadinimais), Centrinėje teatro akademijoje Pekine (įkurta 1950).
Honkonge iki 20 amžiaus 8 dešimtmečio vyravo Guangdžou operos (juedziu) žanras. 5–6 dešimtmetyje Honkonge dramos teatro (huadziu) žanrą plėtojo pabėgėliai iš Kinijos. 6 dešimtmetyje statyta E. Ionesco, H. Pinterio, T. Wilderio, F. Dürrenmatto, S. Becketto, T. Williamso ir kitų dramaturgų pjesės (iki 10 dešimtmečio išversta ir suvaidinta Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dramaturgų 130 kūrinių). 1997, perdavus Honkongą Kinijai, modernios teatro formos sietos su Kinijos tradicine kultūra. Garsėja Honkongo repertuarinis teatras (įkurtas 1977).
L: L. Gaida Kitajskij tradicionnyj teatr sicjuj Moskva 1971; R. Howard Contemporary Chinese Theatre London 1978; C. Mackerras The Performing Arts in Contemporary China London 1981; Chinese Theatre: From Its Origins to the Present Day Honolulu 1983; Drama in the People’s Republic of China New York 1987; C. Mackerras Chinese Drama: A Historical Survey Beijing 1990.
Kinijos kultūra
Kinijos konstitucinė santvarka