Knijos žiniãsklaida
Knygų leidyba ir spausdinimas
5–6 amžiuje atsirado ksilografinė ir estampinė spauda. 7–10 amžiuje išspausdinti pirmieji pasaulyje periodiniai leidiniai – nereguliarūs informaciniai lapeliai Di bao ir Jing bao. 868 ksilografiniu būdu išspausdinta ritininė knyga – budistinis kanonas Deimantinė sutra. Kinai pirmieji 10 amžiuje pradėjo rengti enciklopedijas. 11 amžiuje Bi Šenas išrado rinkimo atskirais spaudmenimis metodą. 1340 išspausdintas seniausias pasaulyje daugiaspalvis (raudonais ir juodais dažais) leidinys – budistų Sutros komentarai. 15 amžiuje sudarytas didžiausias enciklopedinis žodynas Yonglo dabian (11 095 t., 22 927 skyriai). 1590 Makao mieste jėzuitų misionieriai įkūrė pirmąją europietiško tipo spaustuvę (su variniu šriftu), kurioje 1662 buvo išspausdinta enciklopedija Tušu Dzičeng.
Leidyklos
19 amžiaus pabaigoje pradėta steigti leidybos centrus. Nuo 1897 veikia bendrovė Shangwu Yinshuguan, nuo 1912 Pekine – leidykla Zhonghua Shuju. Didžiausios leidyklos – Gongren Chubanshe (įkurta 1949, mokslo ir technikos), China International Book Trading Corporation (įkurta 1949, universalios tematikos), Zhongguo Qingnian Chubanshe (įkurta 1950, literatūros ir mokslo), Renmin Jiaoyu Chubanshe (įkurta 1950, vadovėlių), Renmin Meishu Chubanshe ir Renmin Wenxue Chubanshe (įkurta 1951, meno ir grožinės literatūros), Gaodeng Jiaoyu Chubanshe (įkurta 1954, vadovėlių), Beijing Chubanshe Chuban Jituan (įkurta 1956, humanitarinių mokslų, literatūros, meno) ir kitos. 2002 veikė 568 leidyklos.
2022 išleido apie 502 000 pavadinimų knygų. 2023 eksportavo knygų už 1,05 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių.
Periodinė spauda
8 a. pirmoje pusėje išspausdintas pirmas žinomas laikraštis Kaijiuan Jiabao. Reguliarūs periodiniai leidiniai pasirodė tik 20 a. pradžioje. 1902 Pekine pradėtas leisti vienas seniausių dienraščių Dagong bao. 1911 pabaigoje įkūrus Kinijos Respubliką leidinių pagausėjo. Šanchajuje nuo 1929 eina dienraštis Xin Min Wan Bao (2005 tiražas 1,8 mln. egzempliorių), nuo 1938 – nacionalinis dienraštis Wenhui Bao (0,5 mln. egzempliorių), Dzinane nuo 1939 – dienraštis Dazhong Ribao (2,1 mln. egzempliorių). Po 1949 pradėjo eiti daug komunistinės orientacijos periodinių leidinių. Prasidėjus Kultūrinei revoliucijai daug leidinių buvo uždaryta; vėliau įsteigta naujų. Nuo 1995 kiekvienos provincijos centre leidžiama po vieną dienraštį. 2002 ėjo 2137 laikraščiai (80 dienraščių), 9029 žurnalai. Žiniasklaidą kontroliuoja vyriausybė, cenzūra riboja spaudos laisvę, nuolat uždarinėjami laikraščiai.
Svarbiausi dienraščiai
Svarbiausi dienraščiai: Renmin Ribao (nuo 1948, Kinijos komunistų partijos, 2,15 mln. egzempliorių), Gongren Ribao (darbininkų, 2,5 mln. egzempliorių), Guangming Ribao (abu nuo 1949, literatūros, meno ir mokslo, 0,92 mln. egzempliorių; visi Pekine), Jiefang Ribao (Šanchajus, 1 mln. egzempliorių), Xinhua Ribao (abu nuo 1949, Nandzingas, naujienų agentūros, 0,9 mln. egzempliorių), Sichuan Ribao (nuo 1952, Čengdu, 8 mln. egzempliorių), Jiefangjun Bao (nuo 1956, kariuomenės, 0,8 mln. egzempliorių), Beijing Wanbao (nuo 1958, vakarinis, 0,8 mln. egzempliorių), Nongmin Ribao (nuo 1980, valstiečių, 1 mln. egzempliorių), Zhongguo Ribao (nuo 1981, anglų kalba, 0,3 mln. egzempliorių), Shenzhen Tequ Bao (nuo 1982, Šendženas, Guangdongo provincija, specialioms ekonominėms zonoms – Honkongui ir Makao), Jingji Ribao (nuo 1983, ekonomikos ir finansų, 1,2 mln. egzempliorių), Beijing Youth Daily (nuo 1998, jaunimo, 3–4 mln. egzempliorių; visi Pekine), Tibete leidžiamas dienraštis Xizang Ribao.
Svarbiausi savaitraščiai ir žurnalai
Eina savaitraščiai: Shichang Zhoubao (nuo 1979, ekonomikos, finansų ir prekybos savaitraštis, 1 mln. egzempliorių), Ban Yue Tan (nuo 1980, apžvalginis, 6 mln. egzempliorių; abu Pekine), Guoji Xin Jishu (nuo 1984, Pekinas ir Honkongas, tarptautinių technologijų, mokslo ir technikos), žurnalai: Renmin Huabao (nuo 1950, kinų, rusų, anglų, arabų, ispanų, italų, tibetiečių ir kitomis kalbomis, 1 mln. egzempliorių), Beijing Review (nuo 1958, anglų, prancūzų, ispanų, japonų, vokiečių kalbomis, 1 mln. egzempliorių), Zhongguo Ertong (nuo 1980, vaikų, 2,5 mln. egzempliorių), Liaowang (nuo 1981, politikos, 0,5 mln. egzempliorių), Qiushi (nuo 1988, Kinijos komunistų partijos, 1,83 mln. egzempliorių; visi Pekine).
Radijas ir televizija
Radijas veikia nuo 1927, televizija – nuo 1958. Televizijos ir radijo transliacijas reguliuoja Kinijos komunistų partijai pavaldi organizacija Nacionalinė radijo ir televizijos administracija (National Radio and Television Administration, NRTA, įkurta 2018). Kinijos nacionalinis radijas (China National Radio, CNR, įsteigtas 1940) turi 9 nacionalines (The Voice of China, China Business Radio, Music Radio ir kitas) ir 8 regionines ir etninių mažumų stotis, laidas transliuoja kinų ir kitų vietinių tautų bei užsienio šalių kalbomis (arabų, anglų, italų, prancūzų, rusų ir kitomis). Kinijos centrinėje televizijoje (CCTV, įsteigta 1958) veikia 32 nemokami (CCTV-1 General, CCTV-2 Finance, CCTV-4 International ir kiti) ir 16 mokamų kanalų, laidos transliuojamos kinų, mongolų, tibetiečių, uigurų, korėjiečių, kazachų kalbomis. Kinijos radijas užsieniui China Radio International (Zhongguo Guoji Guangbo Diantai, nuo 1941, Pekine) laidas transliuoja daugiau kaip 50 kalbų. Kinijos televizijos tinklas užsieniui China Global Television Network (CGTN, nuo 1997) turi kanalus CGTN English, CGTN Español, CGTN Français, CGTN Arabic, CGTN Russian, CGTN Documentary. 2020 buvo apie 4000 radijo ir 3000 televizijos transliuotojų.
Naujienų agentūros
Pekine veikia Xinhua (nuo 1931) ir China News Service (Zhongguo Xinwen She, nuo 1952) naujienų agentūros.
Kinijos kultūra
2617
Kinijos konstitucinė santvarka