kinikai

knikai (gr. kynikoi), kinizmas, cnikai, senovės graikų filosofijos mokykla, gyvavusi 5–4 amžiuje prieš Kristų. Dėl Sokrato įtakos vadinama viena sokratiškųjų mokyklų. Manoma jos pavadinimą kilus iš Kinosargo (gr. Kynosarges) kalvos Atėnuose vardo, nes ten buvusioje mokykloje dėstė kinikų pradininkas Antistenas Atėnietis. Pagal kitą, mažiau patikimą, versiją, pavadinimas sietinas su graikų kalbos žodžiu kyōn (šuo), nes šis laikytas begėdiškumo, kuriuo pasižymėjo kinikų elgesys ir mokymas, įsikūnijimu. Svarbesni atstovai: Diogenas Sinopietis, Kratetas Tebietis, Hiparchija ir Metroklis Maroniečiai (pirmieji trys priskiriami radikaliajam kinizmui). 320–220 pr. Kr. egzistavo ir nuosaikiojo kinizmo forma (Onesikritas, Filiskas, Teletas Megarietis, Kerkidas Megalopolietis, Bionas Boristenietis, Menimas Sirakūzietis ir kiti). 2–1 a. pr. Kr. kinizmas patyrė nuosmukį, bet atgijo ankstyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Kinikai nebuvo filosofijos mokykla griežtąja reikšme – tai daugiau praktinės filosofijos sąjūdis, keliantis reikalavimą gyventi pagal prigimtį tenkinant tik būtiniausius poreikius ir nesilaikyti tariamai prigimtį varžančių visuomenės gyvenimo normų. Kinikai, kaip ir Sokratas, daugiausia nagrinėjo etikos problemas (yra duomenų, kad Antistenas Atėnietis svarstė logikos ir epistemologijos klausimus). Matematiką ir gamtos mokslus laikė nenaudingais užsiėmimais, buvo linkę niekinti bet kokį formalų teorinį mokytumą, laikėsi nemokytumo (apaideusijos) principo. Yrant polinei santvarkai ir žlungant visuomenės vertybėms kinikai siekė formuoti doroviškai autonomišką individą, savo individualiai suvokiamą ir ugdomą dorybę laikantį būtina ir pakankama laimės sąlyga – šiuo požiūriu kinikai nebuvo nihilistai. Ieškodami netradicinių ir ekscentriškų būdų, kuriais galėtų įveikti visuomenės krizės padarinius atskiriems individams, kinikai ir patys prisidėjo prie jos gilinimo. Jie manė, kad žmogaus dorybė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir gyvenimo atsitiktinumų. Sielos poreikius laikydami svarbesniais už kūno reikmes kinikai, kaip ir Sokratas, ragino nekreipti dėmesio nei į malonumus (tuo skyrėsi nuo kirėniečių), nei į vargus ir skausmą, gyventi asketiškai. Radikalieji kinikai plėtojo autarkijos (sau pakankamumo) principą – individo autarkiją užtikrinąs ir kūno, ir sielos poreikių maksimalus apribojimas. Šis siekis įgydavo net asocialaus elgesio formas – doksografiniai šaltiniai mini šokiruojantį amoralų radikaliųjų kinikų elgesį, susijusį su fiziologinių poreikių viešu tenkinimu. Tokiu elgesiu jie siekė išreikšti panieką visuomenės konvencijoms. Kinikų mokykla liudija antikos filosofijos akivaizdaus nuosmukio ir filosofinės problematikos susmulkėjimo laikotarpį. Kaip pagoniškoji asketizmo forma kinizmas turėjo tam tikros įtakos krikščioniškajam asketizmui, bet šio ideologiniai pradai yra visiškai kiti.

708