kno dail, dailės šaka; kino filmo vaizdinės struktūros vienas elementų. Apima filmo dekoracijų, kostiumų, grimo, rekvizito kūrimą ir gamybą, natūros filmavimui parinkimą. Kino dailę kuria scenografai, architektai, dailininkai, kostiumo dizaineriai. Kuriami eksplikaciniai (numatoma bendra filmo vaizdinė struktūra, paviljone ir natūroje kuriamų scenų ryšys), dekoracijų (natūrali arba paviljone sukurta aplinka, mizanscenos), kadrų (komponuojami konkretūs filmo epizodai) eskizai. Scenovaizdžiai pritaikomi filmuoti įvairiu planu, rakursu, apšvietimu. Plėtota nuo kinematografijos pradžios, tiesiogiai susijusi su kino technikos raida; kino dailę veikia plastinio meno įvairios rūšys (daugiausia architektūra, tapyba, scenografija).
Istorinė apžvalga
Pirmieji filmai buvo kuriami tapytų dekoracijų fone, vėliau pradėta naudoti tūrines ir paviljonines dekoracijas. 20 a. pradžioje vyravo natūralistinė estetika, vėliau pradėta ieškoti taupesnių plastinės raiškos priemonių. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose filmuota natūralioje aplinkoje, t. p. natūroje statytos labai didelės dekoracijos (Kabirija 1914, režisierius G. Pastrone). 20 a. 3 dešimtmečio filmams būdinga stilingesnės, vientisesnės dekoracijos, vaizdų sąlygiškumas ir simboliškumas (Nibelungai 1924, režisierius F. Langas, dailininkas O. Hunte). Šio laikotarpio kino dailei didelę įtaką padarė vokiečių ekspresionizmas, scenovaizdžiuose vyrauja kontrastinga šviesokaita, ryškūs siluetai, daiktų ir erdvės deformacija (Daktaro Kaligario kabinetas / Das Cabinet des Dr. Calligari 1920, režisierius R. Wiene). Būta kubizmo ir konstruktyvizmo apraiškų (eksperimentinio kino filmas Mechaninis baletas / Ballet mécanique 1924, režisierius D. Murphy, dailininkai F. Léger, Man Ray). 20 a. 4 dešimtmečio Rusijos kino dailėje vyravo natūralistiniai vaizdo kūrimo principai. Savita vaizdų plastika išsiskyrė O. Dovženkos, L. Kulešovo filmai, S. Eizenšteino ekspresyvios dinamiškos plastikos filmas Šarvuotis „Potiomkinas“ (Bronenosec „Potiomkin“ 1925). Atsiradus garsiniam kinui visomis priemonėmis siekta sukurti realią veiksmo vietos atmosferą. 5 dešimtmetyje Italijoje susiformavus neorealizmui siekta paprastumo, natūralumo įspūdžio kine, atsirado kraštutinio tikroviškumo apraiškų (Stebuklas Milane / Miracolo a Milano 1950, režisierius V. De Sica). 7 dešimtmetyje kino vaizdinių asociatyvumas derintas su racionaliu vaizdo konstravimu, subjektyvumu grįstą plastinę sistemą siekta įtvirtinti įtikinamu dokumentalumu (Raudonoji dykuma / Deserto rosso 1964, režisierius M. Antonioni). Svarbi kino istorijoje yra režisieriaus L. Visconti filmų plastinė estetika, jo filmuose Mirtis Venecijoje / Morte a Venezia (1971), Liudvikas / Ludwig (1973) aplinkos grožis paryškina veikėjų vidinius konfliktus. Dailės vaidmuo kinematografijoje ypač padidėjo 20 a. antroje pusėje kuriant labai dideles dekoracijas didelio biudžeto istoriniams (Kleopatra 1963, režisierius J. L. Mankiewiczius, Titanikas 1997, režisierius J. Cameronas), fantastiniams (Žvaigždžių karai / Star Wars 1977, režisierius G. Lucasas, Juros periodo parkas / Jurassic Park 1993, režisierius S. Spielbergas) filmams. 20 a. pabaigoje pradėjus naudoti skaitmeninę filmavimo techniką atsirado naujos kino dailės galimybės. Tobulėjančios kompiuterinės vaizdo atkūrimo ir perkūrimo programos leidžia naudoti kine ryškesnius, aiškesnius vaizdus, nufilmuotoje medžiagoje keisti kontrastą, spalvas, apšvietimą, manipuliuoti specialiaisiais efektais ir judesiais (Vidokas / Vidocq 2001, režisierius Pitofas).
Kino dailė Lietuvoje
Lietuvoje kino dailės pradžia siejama su V. Starevičiumi – jis 1910 Kaune pradėjo kurti lėlių filmą Gražioji Lukanidė, arba Raguotųjų ir Ūsočių karas (1912 baigtas Maskvoje). Šis filmas išsiskyrė raiškiais, meniškais vaizdais, ištobulinta kompozicija. 1938 S. Ušinsko iniciatyva nufilmuotas marionečių spektaklis Storulio sapnas. 20 a. 5 dešimtmetyje kino dailės plėtotė suintensyvėjo. Iš pradžių vyravo SSRS kino dailei būdinga realistinė estetika (Aušra prie Nemuno 1953, režisierius A. Faincimeris, dailininkas S. Malkinas, Kalakutai 1959, režisierius V. Mikalauskas, dailininkas M. Bulaka, Žaizdos žemės mūsų 1971, režisierius M. Giedrys, dailininkas J. Čiuplys). Vėliau įsivyravo sąlygiškesnė, dekoratyvesnė kino dailės estetika. Kaip kino dailininkas kurį laiką dirbo režisierius A. Žebriūnas (Žydrasis horizontas 1957, režisierius V. Mikalauskas, Julius Janonis 1959, režisieriai B. Bratkauskas, V. Dabašinskas). Kino dailę kūrė J. Čeičytė (Naktys be nakvynės 1966, režisieriai A. Araminas ir G. Karka, Naktibalda 1973, režisierius A. Žebriūnas), V. Kalinauskas (Zodiakas 1986, Pabudimas 1989, abiejų režisierius J. Vaitkus, Žvėris, išeinantis iš jūros 1992, režisierius V. Žalakevičius). 1972 derinant tikroviškumą ir apibendrintą lakonišką plastiką sukurtas pirmasis istorinis filmas Herkus Mantas (režisierius M. Giedrys, dailininkas A. Ničius, kostiumų dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė). Kurti sudėtingesnės plastikos, dekoratyvesni muzikiniai filmai – filmas baletas Eglė žalčių karalienė (1965, režisieriai V. Grivickas, A. Mockus, dailininkai J. Čiuplys, P. Ilgūnas, kostiumų dailininkė D. Mataitienė), Velnio nuotaka (1974, režisierius A. Žebriūnas, dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė), Kažkas atsitiko (1986, režisierius A. Pozdniakovas, dailininkas G. Kličius), filmas opera Don Žuanas (1987), Strazdas – žalias paukštis (1990, abiejų režisierius J. Vaitkus, dailininkė D. Mataitienė). Išsiskyrė režisieriaus Š. Barto (Namai 1997, dailininkas J. Grigarovičius), A. Puipos Dievų miškas (2005, dailininkas G. Kličius) filmai. Kino filmų apipavidalino dailininkai A. Bružas (Žuvies diena 1989, Bilietas iki Tadž Mahalo 1990, abiejų režisierius A. Puipa), A. Kepežinskas (Žaibo nušviesti 1995, Vilko dantų karoliai 1997, abiejų režisierius A. Puipa, Stiklo šalis 2004, režisierė J. Lapinskaitė), G. Kličius (Faktas 1980, režisierius A. Grikevičius, Vasara baigiasi rudenį 1981, režisierius G. Lukšas), A. Ničius (Moteris ir keturi jos vyrai, režisierius A. Puipa, Skrydis per Atlantą, režisierius R. Vabalas, abu 1983), A. Šiugžda (Sūnus palaidūnas 1984, režisierius M. Giedrys). Kostiumų filmams sukūrė V. Bimbaitė, Z. Gustienė, L. Kriščiūnas, E. Kvintienė, D. Petrulytė, G. Remeikaitė, I. Vabalienė.
1310